buitis yra neišvengiama būties dalis

2010-02-25

Už sienos prieš miegą šnekasi čekės, ir kaip bebūtume linksmai praleidusios vakarą, kalbėdamos apie bendriausius savo šalių politikos bruožus ar išskirtines moteriškų pavardžių priesagas, nurodančias socialinį statusą lietuvių kalboje, prieš miegą mane vis tiek apima ilgesys. Jos ten, už sienos, šnekasi savo kalba apie savo reikalus, o aš kaip beveik visuose savo gyvenimo etapuose trečia, retkarčiais įsiterpianti, bet nuolatos ieškanti sau to antro, su kuriuo dar galėtum persimesti keliais savais žodžiais prieš miegą, ištarti „labanakt“, net nebūtinai lietuviškai, bet taip, kad tame „labanakt“ tilptų tiek prasmių, kiek netelpa kasdieniniuose pokalbiuose iš mandagumo. Mes slepiamės už žodžių, kaip kadaise sakė mylimiausias dėstytojas T.

Negaliu atsikratyti ilgesio valandų prieš miegą. Jau beveik susitaikiau su tuo, kad ilgesys apima nepaisant to, kur ir su kuo bebūtum. Skaitydavau savo stabukų tekstus ir atpažindavau tuos pačius jausmus tarp jų eilučių. Net jei jie, turėdami mylimuosius, gražius gyvenimus ir dailius tekstus, neišvengia šito ilgesio, gal jis amžinas. Banalu kalbėti apie prarastą rojų, bet tas jausmas nenugalimas ir nukreiptas į velnias žino ką.

Net esant čia, Italijoj, šaly, kurią kūreisi, projektavaisi kaip kokią svajonę daugybę mėnesių. Netrunki suprasti, kad gyvenimas visur panašus, čia gal tik klimatas malonesnis. Buitis yra neišvengiama būties dalis. Net turistaujant, kai viskas atrodo gražiau, nei iš tiesų yra, kai euforija tave lydi kartu su gidu, ilgiesi. Tarkime to gyvenimo, kuris vyksta vietose, kurias aplankai. Norėtum būti jo dalis, o ne pro šalį slenkantis turistinės masės atomas. Bet tapus šia dalimi ratas pradeda suktis iš naujo. Ilgiesi namų, ilgiesi kitų egzotiškų šalių ir vietų, etc. – galų gale, tai tik bandymas įvardinti neįvardijamam. Toks jausmas, kad visa mūsų veikla yra nesibaigiantis bandymas įvardinti neįvardijamą. Susikurti sistemas, kad jaustumėmės saugesni, tuomet pasijusti sistemų vergais ir pradėti jas laužyti; kurti naujas sistemas. Galbūt šis ilgesys yra ilgesys savęs – žmogaus, kuriuo galėjai tapti. Visų tų kryžkelių krypčių, kurių nepasirinkai.

apie Venecijos karnavalą galima kalbėti ištisus metus

O yra lietuvaičių, kurie ne tik aplanko Venecijos karnavalą, bet dar ir moka puikiai fotografuoti.

non piangere, bella ragazza

2010-02-25

Šiandien mačiau universitete verkiančią mergaitę. Ji itališkai kažką kūkčiojo berniukui. O tas ramino, švelniu, paplonintu balsu, kuriuo kalbame nusiminusiems žmonėms. Tas vaizdinys mane sukrėtė. Stovėjau už kokių penkiolikos metrų žiūrėdama į savo tvarkaraščius ir nieko juose nematydama.

Juk čia, saulės šalyje, niekas neverkia. Ašaros apskritai dalykas asmeniškas ir neviešintinas. Kai kas nors pravirksta, mes sutrinkame. Tai mus išmuša iš vėžių. Automatiškai įsijungia kažkoks mechanizmas, pliurpiantis nesąmones, kurio vienintelė paskirtis – nutildyti tą trikdantį žmogų. Ne dėl to, kad jo verksmo priežastys mums labai rūpėtų, o todėl, kad mums gėda ir nejauku. O dabar galvoju, kad neturiu savo kambario, tai kurgi aš verksiu, kai labai norėsis?

mokslai, mokslai ir mokesčiai

2010-02-24

Jeigu kas nors man dar pasakys, kad Erasmus yra tik vakarėliai ir jokių mokslų, garbės žodis, duosiu į galvą. Ok, vakariečiams, ypač visokiems belgams, gal maždaug ir taip, bet tik ne mūsų darboholikų tautai. Niekam daugiau nereikia surinkti tiek kreditų, kiek man. Visi mane širdingai užjaučia. O susidėlioti tvarkaraštį taip, kad bent didžioji dauguma paskaitų nesidubliuotų, susidarytų pakankamas kreditų skaičius ir dar turėtum bent truputį laiko poilsiui ir kitai veiklai, primena neišsprendžiamą kryžiažodį arba kokį nors penkių žvaigždučių sudoku. Šiandien jau net pasidariau korteles su kiekvieno dalyko duomenimis ir dėliojuosi lyg kokią puzzle. Bet vis tiek kasdien tenka ką nors išbraukti arba, oi, ir kaip aš nepastebėjau, kad dvi iš trijų šito dalykų paskaitų sutampa su štai šituo. Jau nekalbant apie tai, kad būtų malonu mokytis dar ir ką nors įdomaus. Bet čia jau prabanga.

Palazzo Antonini, pagrindiniai kalbų fakulteto rūmai, kur du kartus neradau auditorijos. Kai antrą kartą galų gale suradau, paaiškėjo, kad mano paskaita, ko gero, vyksta auloje tuo pačiu numeriu, tik kuriuose nors kituose rūmuose. (Dabar kaip tik sėdžiu čia bibliotekoje ir barškinu laptopo klaviatūrą.)

Visuomet maniau, kad istorija – labai įdomus dalykas. Kol nenuėjau į storia moderna paskaitą. Manau, kad ir italams nebuvo labai įdomu, nes daugiau nei pusė jų išėjo dar nesibaigus paskaitai. Čia, žinote, taip įprasta. Ateini kada nori, išeini kada nori. 

Užtat italų literatūros dėstytojas man labai patinka. Skirtingai nei lettore di storia moderna jis nėra sausa informaciją atpasakojanti mašina. Sėdi, atsistoja, mojuoja rankomis, žiūri visiems iš eilės į akis, vėl prisėda, įsijaučia, atsistoja, pakelia toną. Per jo paskaitas man net užeina toks noras kuo greičiau pagaliau prisiregistruoti bibliotekoje ir pasiimti Goldoni knygų. Šiandien galų gale išdrįsau prieiti ir pasakyti, kad sono studentessa di Erasmus. O koks dėstytojas buvo sužavėtas! Tu mane supranti, sugebi sekti? Iš kur esi? Ooo, lituana. Tada netgi pristatė visiems dar neišsiskirčiusiems studentams, kad štai turime studentę erasmus lituaną! Ir kažką pasakė apie Lietuvą, bet aš jau buvau pernelyg susinepatoginus ir išraudus, kad būčiau užfiksavus, ką jis ten pasakė. 

O tada nuėjau į storia e critica del cinema, kurios per savaitę yra trys paskaitos (bent viena iš jų dubliuojasi su kalbos kursais) ir dar keturios valandos kino peržiūrų, kurios turbūt irgi dubliuojasi, ir visa tai tik už 6 kreditus, kai man reikia surinkti 30. Bet jau per pirmas dešimt minučių supratau, kad aš tiesiog negaliu nelankyti šito dalyko. Ir čia net nebuvau kaip retai sutinkamas, įdomus, egzotiškas padarėlis, vieniša Erasmus, čia mūsų buvo net kokie šeši. 

Tai, kad beveik viską suprantu paskaitose, kurios man įdomios, ir beveik nieko tose, kurios ne, matyt, irgi yra koks nors psichologinis reiškinys. Todėl nusprendžiau, kad kas tie penki italų dalykai ir egzaminai, plius kursai, baika. Į storia moderna aš tikrai negrįšiu. Dar buvau užsukus į kitą devynių kreditų dalyką – geografia del turismo. Tas tai buvo grynai lietuviškas. Dėstytoja kaip iš VU, pati ne tik, kad nevėluoja penkiolika minučių, kaip kiti, bet dar ir pasako švelnią pastabą studentams, kurie vėluoja. Nors vis tiek yra kas ateina 40 min po. Studijos visai pusė velnio, sužinojau, pavyzdžiui, kad įdegis kažkuriam ten dešimtmety nurodydavo socialinį statusą, nes reiškė, kad gali sau leisti atostogas prie jūros. Bet tie devyni kreditai man dabar neįsipaišo. Ir šiaip šitas dalykas nebeįsirašo į kryžiažodį.

O kai galiausiai grįžtu namo aštuntą vakaro, visi jau būna pavalgę ir nieko man nepalieka, belieka virtis dešreles. Belgas su vokietėm persirengia ir eina į barą (čia maždaug toks pat pasakymas, kaip pas mus eiti į miestą), o aš tik žiūriu ilgesingai ir pavydžiai, išgeriu vyno su čekėms, pažiūriu juokingą ir kvailą itališką tv ir einu miegoti, kol manęs kokią trečią ryto nepažadina grįžus kambariokė. Jėzau, tai kada gi jos pagaliau išvažiuos?! Pagal mano apskaičiavimus turėjo šiandien, bet tai ne tik kad neišvažiuoja, o rytoj dar, sakė, ir draugų iš Vokietijos į mūsų kambarį prisives. If you don‘t mind. Aišku, kad aš mind, bet ką jau čia. O nuo kovo pirmos įsikels kažkokios naujos ir jokio savo kambario aš neturėsiu – laužyta anglų kalba pasakė padrona della casa, atėjusi susirinkti nuomos ir dar, po paraliais, trijų šimtų eurų deposito.

apie matomus nematomus

Jau kelias dienas man čia vaidenasi visokie lietuviai. Pavyzdžiui, šiandien Udinėj „mačiau“ net Subačių. Prie šviesoforo stovėjo poetas D.P. Jau nekalbant, kad vieną merginą Via Margreth fakulteto padalinyje stebėjau bent penkias sekundes, kol galų gale įsitikinau, kad tai tikrai ne bendravardė iš filologyno. Praeitą semestrą Universiteto gatvėje man nuolat vaidenosi išvažiavusios grupiokės. Čia, matyt, koks nors psichologinis reiškinys. Kai ilgą laiką nebematant pažįstamų veidų smegenys juos pačios susikuria ir sudėlioja ten, kur tie veidai ir turėtų pasirodyti. Bent kelioms sekundėms.

švelnioms miesto rankoms apglėbus

Vieną tokį jau beveik įprastą Udinės vakarą, kai išėjus iš namų devintą ryto ir grįžus aštuntą vakare gurkšnojau vyną, fone itališkai džeržgė televizorius, išslinkau į balkoną surūkyti cigaretės, mane švelniai paglostė vakaro vėsa ir ilgesys. Italijos miestus gali užuosti. Net pervargus, sušalus, nors oras lyg vėlyvą kovą arba ankstyvą balandį (o dar tik vasario pabaiga). Ir taip trūko žmogaus, su kuriuo gali pakalbėti ar bent patylėti nevaržomas svetimos kalbos rėmų. To, kuris tave pažįsta, kuris gali perskaityti tai, ką rašai. Nes rašydama aš išsipildau. Tik jau ne bandydama dėlioti prasmes į svetimų kalbų žodžius ir sakinius.

Skaičiavau, už kiek dienų mano laiškas turėtų pasiekti šeimą. Buvo truputį liūdna, kai supratau, kad dar šitiek mėnesių jų nematysiu. Net jei visai neseniai pasidarydavo keista prisiminus, jog teks grįžti namo. Vis dar keista, ir darysis tik keisčiau. Palikti šitą keistą, bet gražią šalį, prie kurios pamažu pratinuos. Palikti įpročius įžiebinėti viryklę tuo keistu elektroniniu daiktu, ryte užkaisti macchinetta ir išgerti espresso, pietauti vakare, kasdien gerti vyną, bet vis tiek išgerti mažiau, nei Lietuvoje. Kasnakt prieš einant miegoti užtraukti langines.

Italija – kaip labai gražus įvalkalas, nuostabiausios dekoracijos. Tetrūksta turinio, stiprios teatro pjesės, kurią galėtum čia repetuoti. Tetrūksta aktorių, su kuriais jau esi susivaidinęs. Gero teksto, kurį galėtum ištarti nelaužydamas liežuvio ir neklysdamas, vienu iškvėpimu, tikėdamas ir įtaigiai.

Čia tiek daug poezijos, bet nė vieno eilėraščio.

vis dar buitiškai, šįkart apie penktadienį

2010-02-20

Ar aš jau minėjau, KAIP greitai Italijoje viskas keičiasi ir kaip čia viskas intensyvu? Aš vėl visai mėgstu savo buto draugus. Net belgą. Udineje trečia diena lyja, ir mes vis renkam pačius negražiausius žodžius šitam orui, bet vakar visai šauniai praleidome vakarą. Caffe Caucigh vyko paskaita apie Freudą ir psichoanalizę, ir aš tiesiog negalėjau jos praleisti, juolabiau, kad vis tiek dar nelabai turiu ką čia veikti. Vokietės kaip visuomet buvo dingę, čekės tą penktadienio vakarą išėjo į čekų vakarėlį. - O ką tu žadi veikti? – paklausiau belgo ir kadangi jis neturėjo, ką veikti, nusprendė prisijungti prie manęs. Pusę paskaitos sėdėjo šalimais ir dūsavo, nes, matyt, nieko nesuprato (italų kalbos jis beveik nesimokė. Ir dar paklausė manęs: so who was that Freud, philosopher or something? omg). Taip tam belgui ir reikia – pagalvojau. Bet paskui pasirodė, kad šį tą jis vis dėlto suprato. Ir dar pasirodė, kad gal tas belgas not so bad, after all.

Paskaita apie Freudą buvo visai nieko, kita vertus, manyčiau, per formali kaip penktadienio vakarui ir vykstanti bare. Susirinko vos keliolika studentų. O dėstytojas vis šnekėjo šnekėjo šnekėjo. Tuoj tuoj jau baigsim – ir toliau šneka šneka. Dar pora minučių - ir jos užtrunka bent keliolika. Ak, jei jo vietoj būtų buvęs Laurinaitis – mano psichoanalizės dėstytojas Lietuvoje, į kurio paskaitas eidavom kaip į pramogą, nereikėdavo nieko rašytis ir prisijuokdavom bent trečdalį laiko... Paskaita vyko viršuj, o apačioj vyko koncertas. Karts nuo karto oro gūsiai viršun vis atnešdavo panašius į kačių kniaukimą garsus ir buvo truputį juokinga.

Vėliau su belgu paklausę šiek tiek kačių kniaukimo nusprendėme, kad tai truputį weird ir nuėjome į "Piombi" barą. Kažkaip net pasišnekėjom ten dviese įdomiai ir nuoširdžiai, po to sutikome vokietes ir daug kitų Erasmus. Pavyzdžiui, juokingą ir hyperaktyvią medicinos studentę iš Ispanijos ir airių porelę. Su airiais pasijuokėme iš to, kaip visi lietuvių emigrantai pas juos balsuoja Eurovizijoje už Lietuvą, o belgui paklausus, ar turime kokių stereotipų apie juos, prisiminiau apie tą „ramus kaip belgas“ (nors jam tai tikrai negalioja).

Buto draugai net nebesijuokė iš mano iškritimo iš lovos. Belgas sakė, jog ir jam taip yra buvę, o viena iš vokiečių – kad ji irgi priratus prie sienos vienoje lovos pusėje. Ir dar gali būti, kad primokėjus tik 30 eu turėsiu vienvietį kambarį!

Gyvenu čia tarytum kitą gyvenimą. Lyg kas būtų tave įsviedęs į visai kito žmogaus kailį. Sakyčiau, vienintelis dalykas, toks pat, kaip Lietuvoj, tai aš pati, bet ir taip nėra. Natūralu, kad atsidūręs kitoje šaly, kitokioje kultūroje, tarp įvairių, naujų, skirtingų tautybių žmonių, gyvendamas kitokiomis sąlygomis ir pats elgiesi kitaip. Atrandi tai, ko anksčiau savyje nematydavai. Pačiai darosi įdomu, kaip elgsiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Tai lyg koks realaus gyvenimo simuliakrų žaidimas, lyg kokie Simsai, tik viskas čia gerokai tikriau, pirštais pačiupinėjama.

vakariečiai

2010-02-19

Belgas iš manęs juokiasi trečia diena. Iš to, ką valgau, nes anas kiekvieną dieną gaminasi po naują patiekalą, o aš tai nusipirkau tortellini (na, maždaug koldūnų), dešrelių ir pan. –Ar tu viską valgai su šituo padažu? – dar paklausė, kai tą padažą panaudojau antrą kartą. Taip pat juokiasi iš to, kaip plaunu indus. O aš juos paprasčiausiai plaunu KRUOPŠČIAI. O ne palikdama ploviklio putas, kaip anas. Sakau, šitie vakariečiai yra pižonai. Tiesa, poros dienų bajeriu, žinoma, tapo mano iškritimas iš lovos. –Tau, kaip matau, viskas juokinga, ką aš darau, - pasakiau belgui ir pabėgau į savo kambarį.

jei kartais

Ir dar, jei kartais netyčia būsite kur nors netoliese, Friuli Venezia Giulia regiono aplylinkėse, užsukite -

Ramune Brundzaite (Erasmus)
Via Codroipo 95
Udine 33100
Italy

Svetainėje mes turime sofą, o už kelių dienų išsikraustys kambariokė, gal netyčia turėsiu ir nuosavą kambarį, nes kol kas miegoti kambaryje ne vienai man sekasi sunkiai. Tai iš lovos iškrentu, tai šiaip neužmiegu arba pabundu septintą.

Arba aplankykite mane bent jau laišku. :)

ir Italijoj lyja

2010-02-18

Rodos, grįžtu į save. Tris dienas džiūgavus kaip visai ne aš, pagaliau susigrąžinau melancholiją. Gal čia tik oras – pilkas dangus, kabantis pažeme, lietus, prietema. Tarsi Lietuva būtų atsiuntus oro bučinį. Galvoje nė iš šio nė iš to vėl pradėjo skambėti Damien Rice. It‘s the wrong kind of place to be thinking on you. Kurį laiką nebegalėjau jo klausyti – teisingai sykį kartu vaikštinėjant po Kauno senamiestį pasakė Ieva. Apie tai, kad jo dainos kartais per liūdnos. Tiesa sakant, manau, net ne visai tai. Kai non stop klausydavau Rice‘o 2008-ųjų vasarą – nebuvo liūdna. Gal tiesiog labai ilgesinga. Vaikščiojau po Kauną su ausinėmis. Tąsyk buvo karštos dienos, susitikau su Jolanta. (Kaip greit viskas keičiasi, tada ji dar lankė mokyklą, o dabar Anglijoje studijuoja ispanų kalbą. Mes ir vėl gyvename panašiai, abi užsieniuose, abi su nesibaigiančiom savom istorijom.) Simpatiškoj vyninaitėj gėrėm labai skanų argentinietišką vyną ir kalbėjomės kalbėjomis. Buvo labai gražu. Ir liūdna išsiskirti. Vynas, karštis, trumpos, vėjyje besiplaikstančios, suknelės – galbūt visa tai man priminė Italiją. Galbūt todėl vėl galvoje įsikūrė Damienas.

Viskas mainosi, maišosi, į Lietuvą įsilieja Italija, į Italiją Lietuva. Maniausi išvažiavus save atrasti, bet kartais jaučiuosi tik dar labiau pasimetus. Vis dėlto ne man Erasmus gyvenimo stilius, ne man nuolatinės šnekos iš esmės apie nieką. Baisiausia, jog ne apie nieką šitom dviem užsienio kalbom nelabai ir pašneku. Man trūksta laisvos minčių raiškos, trūksta draugų psichų ir draugų ne psichų. Šitie žmonės labai draugiški, bet jie ne mano.

Šiandien pasidarėm filmų vakarą. Du totaliai skirtingi: „Eurotrip“, eilinė lėkšta komedija, ok, vietomis gana juokinga, bet iš esmės pernelyg nuspėjama ir vulgaroka. Tiesa, iš stereotipų apie tautas parodijų gerokai prisižvengėm. Ypač Rytų Europos, kurią atstovavo Bratislava. Ir ypač su merginomis čekėmis, kurių dėka sužinojome, kad pusė veiksmo, kuris vyksta Paryžiuj, Amsterdame, iš tiesų nufilmuota Prahoj. Čekės atrodo labiausiai mano tipo. Randam vis daugiau ir daugiau bendro tarp mūsų šalių, o ir tautų charakteriai rodosi panašūs. Belgui labai patiko „Eurotrip“, o nelabai „Mis Little Sunshine“ (ką aš dar galiu apie jį pasakyti – angliškai jis kalba fluently, puikiai gamina, užsiima ruošos darbais, turi gerą humoro jausmą, yra iškalbus, žiūri daugybę filmų, bet dauguma jų banalūs, o la storia e la critica della cinema, kurią pasirinkau čia studijuoti ir kuri man atrodo so exciting, pasak jo seems boring. Jie su vokietėm itališkai kalbėti net nebando, šaiposi iš visų itališkų ypatybių (aš irgi šaipausi, bet jie jau gal kiek per piktai ir per dažnai) sako, fui kokia kalba (taip, aš irgi stebiuosi, ką jie čia veikia), nėra aplankę nė vieno Udinės muziejaus (nes neįdomu gi, pf, muziejai), užtat žino visus barus ir jų subtilybes). „Little Miss Sunshine“ man labai patiko. Puikus darbas, laimėjęs kažkokį nepriklausomų filmų festivalį. Užkabinantis daugybę temų, bet iš esmės teigiantis gyvenimą. Tikrą, nuoširdų, gyvą ir dinamišką. Ne tokį, kuriame įsisukę dauguma iš mūsų.

kaip mes čia gyvenam

2010-02-16 la sera

Dvi dienas gyvenau patetikos, abstrakcijų, aikčiojimų ir dūsaujimų pasaulyje. Nėra lengva stipriausias emocijas, kai atrodo, kone tuoj apsiverksi vidury gatvės (labiau iš laimės ir emocijų pertekliaus), konvertuoti į žodžius, kurie perduotų bent mažumėlę jausmo. Turbūt tam reikia laiko, atstumo, distancijos, būsenos, kai rašosi. Galėčiau pasakoti ir pasakoti vien paviršinius sluoksnius, kur buvau, ką mačiau, su kuo susipažinau, ką nuveikiau, etc. Šitų dviejų dienų siužetų Lietuvoj man būtų užtekę dviems mėnesiams. Galėjau iš jų išskaldyti kelias dešimtis blog’ų. O juk po siužetais visuomet slepiasi gilesni klodai. Atsisveikinimas pusmečiui su tėvais, nuryjant ašaras (nes taip, nes ilgam, nes pirmą kartą, nes buvo baisu, sentimentalu ir melancholiška). 31 valandos kelionė autobusu, kai kerti pora tūkstančių kilometrų snieguotos Europos, sniegas baigiasi tik Italijoj, čia prasideda pavasaris. Atvykimas į Mestrę naktį, vienai; vietos, kuriose kartą buvai prieš du metus, jausmas, kad viskas taip pat, bet tuo pačiu visai kitaip. Pasivaikščiojimas po Veneciją – miestą kazanovą, kuris suvedžioja tave per penkias minutes ir paklaidina savo labirintuose. - - -

Tačiau galite būti ramūs – pagaliau atėjo ta diena, kai jau galiu griebtis ironijos. Tai va, įsikrausčiau į savo butą. Visų pirma, jei išvažiuosite ilgesniam laikui, būkite protingi, ne tokie, kaip aš, ir nesiimkite tiek daiktų, kad dar reiktų primokėti ir autobuse (kuriuos būtent ir renkasi žmonės su daug daiktų), o po penkių minučių nešimo pasidarytų bloga. Na, o po to, kai panešiau (tiksliau pavežiau, nes toks indas Ratan, dirbantis viešbutyje, apie kurį gal vėliau, parodė būdą, kaip tašę užkrauti ant lagamino ir visą bagažą padaryti vežiojamu) savo mantą dvidešimt minučių iki Serenos iš couchsurfing.com namų, jai be to padedant, o man labai atsiprašinėjant ir sutinkant, kai jau rankų nebejausdavau, taigi po dvidešimties minučių kelionės man turbūt pirmą kartą gyvenime ištino rankos, riešai. Įdomus jausmas. Tačiau, man vis dar labai sekasi! Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip būčiau atsigabenus bagažą iš Serenos buto į savo Codroipo gatvę, turbūt būčiau tempus pėsti, o pakeliui numirus, bet pasitaikyk tu man taip, kad paslaugioji italė kaip tik tą dieną iš taisyklos pasiėmė automobilį. Na, ir iš kur tokių gerų žmonių atsiranda. Pasitinka stoty, leidžia pas save pernakvoti, kiek naktų tik tau reikia, ar esi alkana? norėtum ko nors atsigerti? va bene, matau, kad tu pavargus, palieku tave, šitie produktai pusryčiams ir gali imti iš šaldytuvo ką nori. Duoda raktus, o paskui nuveža su visu bagažu dar gerokai pasisukinėdama, nes Udinėj daug kur vienpusis eismas. O be viso to ji yra protinga ir išsilavinus, jos mėgstamiausias poetas –Ungharetti, lentynoje ji turi Ali Smith knygą, na ir šiaip, vapšė. Tikiuosi, kad dar susitiksim, itališkai aš jau kalbėsiu geriau ir galėsim aptarti ne vien tas paviršutiniškas temas, kurios vyrauja žmonių iš skirtingų šalių pokalbiuose.

Na, bet juk negali visą laiką taip nuostabiai viskas klotis. Tad dabar apie mano butą. Šiaip viskas būtų gerai, mano kambarys, kurį dalinuosi su mergina vokiete, kuri už dešimties dienų jau išvažiuoja namo (ooo, jei tik niekas čia nebeatsikraustytų ir turėčiau visą kambarį sau. Kurgi ne, tik ne šitam šunybes krečiančiam bute), turbūt vienas gražiausių, ant sienų kabo dailūs piešiniai, yra didelė spinta, dvi lovos, dvi kėdės, du rašomieji stalai ir du maži staliukai prie lovos. Butokai sakė, kad gerai, jog atvažiavau pirma, nes negavau cameros con funghi. Čia vienas iš jų vietinių bajerių, yra toks kambarys su pelėsiais, kuris atiteko truputį vėliau atvažiavusioms čekėms. Tačiau, viskas, kas šitam bute yra, yra aplūžę,apdaužyta arba nudėvėta, o jei čia gali kas nors neveikti, tai ir neveiks. Visų pirma, skaudžioji mano šiandienos žinia – ČIA NĖRA INTERNETO. O jeigu tai sako žmonės, jau pragyvenę čia pusmetį, darau prielaidą, kad ir nebus. Grupiokės sakė, kad visuomet galima vogti iš kaimynų. Aha, o kaip vogti, jei visi jie passwordus susidėję? Gal kas žino kokių būtų? Rimtai klausiu. Nu bet ot bjaurybės, negi gaila, vargšams, iš toli atkeliavusiems ERASMUS studentams, kelių baitelių interneto... O bjauriausia, kad mano kompas vis meta užrašus: new wireless network detected. Detected kokie trys, o vienas netgi buvo be passwordo, bet tuoj dingo ir niekas čia nesuveikė. Tai ką dabar veikti šitais vis dar tamsiais itališkais vakarais?

Kaip tai ką veikti, pasakytų man buto draugai, jau pusę metų čia atERASMUSiavę. Ir parodytų pavyzdį, ką ką tik, pusę vienuolikos vakaro, ir padarė – išėjo į miestą. Kvietė ir mane, gal net būčiau ėjus, sakė, užsuks į kažkokią vietą, kur gali gauti interneto ir kuri dirba iki vienuolikos, bet ryt turiu anksti keltis ir eiti laikyti testo italų kalbos kursams. Šitie buto draugai yra nežmoniškai draugiški, tik atvažiavus, man prikrovė lėkštę lazanijos, paskui ledų, išsamiai atsakinėja į visus klausimus, tik bėda, jog dažniausiai jų atsakymai manęs visai nedžiugina. – Gal žinai, kur yra via delle scenze? –O Dieve, via delle scenze, čia keturiasdešimt minučių kelio, va čia tavo pastatas, bet jis labai didelis, tai dar reiks bent dešimties minučių, kol surasi reikiamą aulą. – Rodos, vonios kambary nėra rakto, o tai kaip jūs elgiatės, beldžiat prieš įeidami, ar ką? – Jei durys uždarytos, reiškia, kas nors ten yra. – Kaip naudotis šituo daiktu? – Na, jis dažniausiai neveikia, bet gali pabandyti taip... Etc etc. Dar jie apkalbėjo mūsų buto savininkus, kurie, sakė, yra very impolite. Tiksliau polite tol, kol neatsiranda kokia nors problema. Taip pat mūsų Erasmus koordinatorę ir dar daug visokių mistinių personų, kurių kol kas matyti neteko.

Ir dar, jie kalba ANGLIŠKAI. Ir labai apsidžiaugė, kad ir aš angliškai moku. O kai nekalba angliškai, tai kalba vokiškai. O dvi merginos čekės tai kalbasi čekiškai. Man rodos, man tuoj reikės pradėti su savim kalbėtis lietuviškai. –O tai jūs itališkai čia studijavot? – paklausiau, prisiminus, kad pati atvažiavau kaip ir kalbos išmokti, o anie čia be to jau gal pusmetį. – Taip taip. Ir kad egzaminai visai neblogai jiems sekėsi paskui papasakojo. Kol kas iš jų girdėjau gal tik tris itališkus žodžius: funghi, permesso ir dar gal kokį vieną, įterptą kaip bajerį. Nuoširdžiai įdomu. O dar nuoširdžiau įdomu, kad kalbėti angliškai man staiga pasidarė kur kas sudėtingiau nei itališkai. Kalbu kalbu, rodos, jau įsijaučiu ir net pati nepastebiu, kaip vėl automatiškai persijungiu į italų. Prisimenu itališką žodį, nebepamenu angliško, nors anksčiau Lietuvoj tai dažniau būdavo atvirkščiai. Vienu žodžiu, iš lūpų tįsta makaronai. Makaroniškas, siaubingai netaisyklingas anglų italų mišinys. Pasirodo, iš vienos užsienio kalbos staiga ir greitai persijunginėti į kitą – dalykas sudėtingas. Man visada atrodė keistas tas pasakymas – pagyvensi svetimoj šaly ir netruksi jos kalbą išmokti. Žinau, kad taip būna, bet vis galvodavau, o tai kaip? Per dvi dienas pati pamačiau, kaip. Ta kalba visur aplink tave. Vaikštai po miestą, girdi sakinių nuotrupas, dauguma jų tiesiog nesąmoningai įlenda į galvą. O paskui, žiūrėk, ir pati jau gana laisvai pasakoji istorijas itališkai, ne tik prašai parduotuvėje šio ar ano. Šiandien Udinėje italai manęs du kartus paklausė kelio, na, aš to kelio nežinojau ir jiems niekuo nepadėjau, bet pati tai labai pradžiugau. O dieną prieš tai mane du kartus išvadino ucraina. Kai pakartojau no no, lituana, Li-tu-a-ni-a. Tai dar pridėjo Russia? Estonia?

Šiuo atveju mano buto draugai mane kur kas labiau žavi. Mes pasišaipėm iš italų geografijos žinių, prisiminėm amerikiečius. Kitą vakarą mes dar sėdėsim bare su kanadiečių porele ir toliau šaipysimės iš amerikiečių. Kalba užsimegs apie stereotipus. ...the streotype that americans are quite stupid.– But it‘s not a streotype, it‘s true! – pasakys man kanadiečiai ir papasakos dar daug daug visko. Nuspręsim susisiekti per facebooką, o tada pradėsim kalbą su čekėm apie facebook‘o reiškinį. Everything has advantages and disatvantages.

Beje, o tie buto draugai yra vaikinas belgas, dvi merginos vokietės – šie trys jau Erasmus senbuviai (kitą dieną sužinosiu, kad belgas, pasirodo, visai nėra senbuvis, jis čia dar tik dvi savaites, bet jau žino visas geriausias Udinės vietas, t.y. barus and so on. Ir dar jis konstruoja robotus (čia tokia specialybė), puikiai kalba bent trim užsienio kalbom, beveik neturi Udinėj paskaitų, tik turi sukonstruot savo robotą ir šiandien žadėjo pagaminti rissotto. Dar yra dvi merginos čekės, atvykusios keliasdešimt minučių po manęs. Tiesa sakant, neprisimenu nė vieno vardo. Nors ne, pala, prisimenu, viena čekė Teresa (bent jau vardas normalus, tai yra, tarptautinis), kita gal Aliuška ar kažkaip panašiai, nu, žodžiu, juokingai. O šiaip tai aš Lietuvoj staiga supažindinta su keliais žmonėmis jų vardus iš karto pamirštu, ką jau kalbėti apie šitus užsienietiškus raidžių derinius.

Kitą dieną sužinosiu, kad ne Aliuška, o Ališka (kirtis ant i) ir kad išvis čekės yra nuostabios. Mes puikiai randam bendrą kalbą ir vakar sėdėjom savo svetainėj su jom ir belgu iki pusės keturių ryto. – I hope that the german girls won‘t kill us tomorrow. – sakiau, žiūrėdama į visą tą mess, kurią mes ten sukėlėm ir po kambarį sklandančius cigarečių dūmus (turėjau pakelį, pirktą kažkur Čekijos-Austrijos pasieny, ir čekės labai pradžiugo, pamačiusios standartinius užrašus (rūkymas žudo ir pan.) savo kalba. Maloniai nuteikiantys užrašai, aišku.) – Do you care? They are moving soon, – pasakė belgas. The german girls tuo metu miegojo. Viena iš jų mano kambariokė. Šiaip jos irgi žiauriai mielos ir draugiškos, gal truputį snobiškos (belgas irgi šiek tiek. Oh, all that people from West...). Tiesa vakar dar sugebėjau iškristi iš lovos. Gerai gerai, nejuokinga. Nei mes ten daug gėrėm, nei ką, tiesiog lova labai siaura, aš prie kitokios pripratus ir kai verčiaus ant vieno šono, tai ir iškritau truputėlį. Oh my god, are you ok? Paklausė manęs kambariokė. –Yes yes,- pasakiau susigėdus, - I am just not used to that kind of beds.

Rašau tai ir jau pati matau, kaip lietuvių kalba darosi vis sunkiau valdoma, nebe taip paprasta tampa laviruoti jos metaforom ir įvaizdžiais, išsirinkti tinkamiausius žodžius ir tiesiog neblogai sukalti tekstą. Į galvą lenda anglų ir italų, o kalbant šiomis atsiranda tiek daug lietuviškų žodžių, kurių atitikmenų nežinau. Ir galiausiai sakau, ai, tiek to, nieko svarbaus vis tiek neturėjau čia jums pasakyti. Esu gyvas lingvistinis eksperimentas, nežinau, kas iš manęs liks po pusės metų. Tikiuosi, jog kalba ir kalbos vis dėlto manęs nesutryps.

***
Buvau virtuvėj. Atrodo, kad vokietės vis tą mess jau sutvarkė už mus. Oi.
Viena pasisveikino ne itin maloniai nusiteikus. Kambariokė vis dar draugiška, matyt, dar neatsigavo po mano iškritimo iš lovos, rūpinasi. O čekės pasisveikino taip, kad matosi, jog ir joms, matyt, šiandien galvelės truputį sopa.

vaizdai

Kol sumąstysiu, kaip aprašyti visą tą grožį, galite pasižiūrėti abrozdėlių.

31 valanda autobuse

„Truputį per daug laiko apmąstymams“ Laura

Na, ir ką dabar jums papasakoti? Kol pagaliau prisiruošiau kažką suskrebenti į laptopą, mintyse parašiau ir perrašiau tiek tekstų, kad mėnesiui užtektų. Iš tiesų, tai lyg rašymas smėlyje, kurį tuoj nuplaus užklydusi banga. Tai tik trisdešimties valandų įjungtos ir gerokai emociškai persitempusios sąmonės perviršis. Dabar jau beveik para, kaip vakar atsikėliau ir visa susijaudinusi, tarsi prieš kokią ypatingą šventę dėliojausi paskutinius daiktus. Paskui šeimyniniai pietūs ir sentimentai atsisveikinant su tėvais, ak, juk pusmečiui. O štai dabar stovime Brno stotyje, vairuotojas miesto pavadinimą ištarė dargi pabrėžtinai, tarytum su susižavėjimu. Šiaip tas vairuotojas nebuvo labai malonus tipas. Dar Vilniuj padavus bilietą pasijutau kalta, kad jį trukdau. Tikrino bilietus taip vangiai vangiai, kad išvažiavome pusvalandžiu vėliau. Ko čia nori? - paklausė priėjusio pasimetusio užsieniečio. Kitam užsieniečiui išaiškino, kad čia gi ne viza, čia tik leidimas gyventi Lietuvoje. Nepraleis tavęs, tu supranti? Ar labai nori kalėjime pasėdėt? Kelionė pabaigoje pasidarė kažkoks malonesnis ir tik šiaip ramiu tonu pasakė, kad neranda mano bagažo. Dar truputėlį vangiai panaršė po bagažinę ir surado.

Na, ir ką dar jums papasakoti? Apie mongolus, turkus, mėgstančius žiūrėti filmus apie gamtą, ir kates autobuse? Katė turėjo atskirą vietą, kurią vėliau teko perleisti žmogui, kas jos šeimininkei visai nepatiko, sakė, būtų primokėjus už atskirą bilietą.

Trisdešimt viena valanda smulkių patirčių, patirtėlių, kurios tuomet buvo svarbios ir įdomios. Po trijų dienų kelionė teliks viena iš temų pokalbiams su žmonėmis iš įvairiausių valstybių. - 31 hour of journey... Really?! Oh, what an experience.

viskas turi pradžią

Pavadinimą Udinės giesmės sugalvojau spontaniškai, prieš kelis mėnesius, dar filologyne šnekėdama su Vai. -Gal rašysiu ten eilėraščius, kokias nors Udinės giesmes, - sakiau. Šitas sąskambis kažką savyje talpina, nors tiesioginė jo prasmė nėra taikli. Tačiau udine skamba kaip undine, undinės man asocijuojasi su sirenom, o tos tai jau giedodavo, taip užgiedodavo, kad ir valingiausius jūreivius parklupdydavo. Dabar esu lyg jūreivė, išplaukus į nepažįstamus vandenis pusei metų. Italija jūrų kraštas. Nė vienas jos miestas nėra pernelyg nutolęs nuo jūros, Adrijos ar Tirėnų. Nuo Udinės iki Adrijos pakrančių apie keturiasdešimt, penkiasdešimt kilometrų. Sako, ten yra dailus kurortas. Tikiu, kad neužtruksiu jį aplankyti. Šalimais, maždaug tokiu atstumu kaip Vilnius-Kaunas, kanalų vandenis plukdo Venecija. Miestas, kuriam nelengva rinkti žodžius. Didžiausias pasaulio miestų donžuanas, kurį beprotiškai įsimyli iš pirmo žvilgsnio, kuris suvedžioja ir paklaidina tave savo labirintuose, neleisdamas pamiršti iki mirties.

Kokia yra Udine? Kaip ir bet koks miestas, vyras ar moteris, turintis privalumų ir trūkumų, žavus, bet šiek tiek kaprizingas. Čia gyvena žmones, ne vaiduokliai, kaip Venecijoje. Gyvena kaip ir bet kur kitur – dirba, ilsisi, eina pasivaikščioti, geria kavą, myli, pykstasi, skiriasi, tuokiasi, gimsta ir miršta. Čia apsilanko vos vienas kitas turistas, užtat sutiksi nemažai studentų. Miestas, kurį tik pradedu pažinti ir jaukintis.