dar dvi paskaitos ir atostogos! (tiksliau gal atostogėlės)

Vienoj universiteto auditorijoj, ant stalo, šalia užrašo "Buon Natale" atsirado užrašas "e buona Pasqua!". (Pirmas - sveikinimas su Kalėdom, antras - su Velykom.)

Rytojaus planuose, jei viskas bus gerai, ankstyvi pusryčiai Udinėj, pietūs Veronoj ir vakarienė Genujoj. Genujoj ir Velykos, ir gyvi pokalbiai lietuviškai, kurių taaaip seniai neturėjau, ir kiti gražūs dalykai.

miestai miestai

Man patinka šitas vyrukas. Įdomių dalykų parašo. Pavyzdžiui, čia. Arba čia: Lietuvoje miestų nėra.

O gražiausias vietas galima ir išrašyti:

Bet juk viso to gana tik varganam provincialui, miestą suvokiančiam stiklo ir gelžbetoninių konstrukcijų kategorijomis. Toks pasigailėtinas provincialas negali kurti miesto, nes jis nė neįsivaizduoja, ką reiškia būti miesto dalimi, ką reiškia mieste ištirpti, jame išgaruoti, netgi apaugti miestu, apsiraizgant nesuskaičiuojama galybe smulkiausių kraujagyslių, kurias nutraukus imama be perstojo kraujuoti. Kartą pamilus miestą, jis amžiams tampa tavo kūno ir dvasios esaties dalimi.

(...)

Silpna kavinių bei barų kultūra Lietuvoje taip pat esti tik todėl, jog šioje šalyje nėra miestų. Ir taip yra visai ne todėl, jog žmonės neišgalėtų sau leisti puodelio prastos kavos Minijos, Pilies ar S. Daukanto gatvėse. „Kava namuose už dyką“, – pasakysite. O kai tokie laikai...

Bet taip sakyti gali tik miestui nepriklausantis žmogus, nesuvokiantis, kad garuojanti kava kavinėje yra tam tikras ceremonialas, buvimo su kitais, visiškai nepažįstamais žmonėmis ritualas.

Antai miestus turinčiuose kraštuose yra absoliučiai normalu bare išgerti vienintelį bokalą alaus (paliekant „drumzles“ ant dugno), pabendrauti su nepažįstamu pakeleiviu prie baro ir grįžti namo, gal net nuosavu automobiliu. Užsisklendusio, kompleksuoto lietuvio sąmonėje vargiai įsivaizduojami tokie intymūs bendravimo su svetimaisiais ritualai, prieš tai neišgėrus aštuonių bokalų tamsaus alaus ir nepradėjus demonstruoti „co to ja“ (kas aš).

Nors Vilnius vis tiek mano miestas. Vilnius – vis tiek miestas. Net jei jame ir nebegyvena miesto žmonės.

Prisimenu Stanislovo Moravskio memuarus apie gyvenimą XIX a. Vilniuj. Kai skaičiau, buvo turbūt taip pat kovas ar balandis, pernai. Mylimiausia to semestro dėstytoja surengė ekskursiją Vilniaus romantizmo takais. Tą dieną lyg kas būtų nupūtęs dulkes nuo Vilniaus kontūrų – sublizgo salonai, sušmėžavo karnavalų kaukės, sucinksėjo caro kareivių mundurų sagos, išraudę studentai linkčiojo sutiktoms salonų damoms, šios grakščiai juokėsi ir mosavo vėduoklėm.

-Venecija dabar yra didelis motelis, - sykį ištarė kurso apie Carlo Goldoni dėstytojas. O Vilnius – mažytis prekybos centras.

Jos vardas Kalba

Jos vardas - tik dar vienas narelis neaprėpiamam jos kūne, eilinis leksinis vienetas kalbos sistemoj. Mūsų ryšiai keblūs. Santykiai - vieni stipriausių ir intensyviausių, kuriuos čia išgyvenu. Kur kas stipresni nei su žmonėmis.

Tris metus mokiausi to, kas yra kalba. Ir tik išvažiavus, tik atsitraukus nuo tos, kurią daugelyje kalbų vadina mother tongue arba lingua madre, žodžiu, kalba motina, tik dabar kur kas giliau suvokiu, kas tai yra. Tik dabar empiriškai patyriu jos būtį ir nebūtį. Galią ir negalią. Tik dabar pajuntu, ką reiškia nutraukti bambagyslę. Galbūt kiekvienam SAVOS kalbos filologijos studentui verta tai išgyventi.

Keičiasi santykis su žodžiais. Su tuo, ką vadiname klišėmis ir banalybėmis. Santykiai persigrupuoja. Daugybę dienų, savaičių nekalbėjus sava kalba (tik rašius), tie patys, gimtos šalies kasdienybėj nuvalkioti žodžiai nebeatrodo nuvalkioti. Nuvalkioti tampa svetimos kalbos žodžiai, kurie daugumai tautiečių atrodytų gražūs ir egzotiški. Kai galų gale vėl prabilsti gimtąja, kad ir ne visai tiesiogiai, kad ir video pašnekesiais, pati baisieisi išgirdus, kaip parazitiniai žodeliai veržiasi į tavo diskursą. Iš kur jie? Juk nevartojai, juk negirdi čia. Kažkoks pasąmoninis rezervas pakiša tau nieko nereiškiančius garsų derinius tam, kad užpildytum pauzes, kad prisimintum žodžius, kurių tiek ilgai nevartojai. Vienas sakinys pirma ateina angliškai, kitas itališkai, trečias lietuviškai. Ir kaitaliojasi, dažniausiai tiksliai taip, kaip nereikėtų. Kalbant su tėvais: kaip ten vadinasi ta, oven arba duchovkė, kaip ji ten normaliai lietuviškai? Kalbant su butokais į galvą lenda itališkos sakinių nuotrupos iš universiteto. Kalbant itališkai – visas kalbų spektras, tik itališkas būna skurdžiausias ir menkiausias. Lyg būčiau koks merfio dėsnių lingvistinis eksperimentas. Nuolatinis kalbos pajuokų objektas. Kartais net atrodo, kad ji gyva, lyg koks demonas, mane apsėdęs. Nebe priemonė, o atvirkščiai, tai ji čia ima valdžią.

Ko gero, būtų gerokai kitoks santykis, jei jos būtų tik dvi. Ta, kurią mokaisi, ir gimtoji. Dabar: madre lingua, kažkokia tarpinė terpė – anglų, ir ta, kurią atseit įvaldyti čia atvažiavai.

Nežinau, nieko nieko nežinau. Kasdien apie tai ir tegalvoju. Ką norėjau pasakyti, ką pasakiau. Iš kur visi šitie barjerai, ar įmanoma juos įveikti. Ir dar – kad kartais suvokti savo silpnumą yra stiprybė.

tikriausios ir dažniausios kelionės būna vidinės

Keistas jausmas: besikeičiantys pasažai, tokie ryškūs, kad į juos pasinėręs esi šimtu procentų įsitikinęs kad dabartinis, kuriame esi, yra tas tikrasis ir teisus. Vienas sako: o die, praėjo jau kone trečdalis, o die, kaip aš iš čia išvažiuosiu, kaip grįšiu, kaip gyvensiu be viso to, kas čia. Kitas (ypač pasiskaičius visokių lietuviškų tekstų): ką aš čia veikiu? Čia ne mato vieta. Aš nesuprantu jų, jie nesupranta manęs. Aš negaliu kalbėti su jais apie nieką, kas man svarbiausia. (Sykį iš kalbos su belgu išplaukė tai, kad pasakiau, jog turiu draugų, kurie rašo poeziją. Tai jis paklausė, ar jie emo. --- Jeigu belgas žinotų, kiek čia apie jį rašau, ko gero, pagalvotų, kad įsimylėjau. Kažin ar jis suprastų, koks nuostabus yra personažas, kur kas įdomesnis, nei žmogus (reiks dar kada nors pakalbėti apie vakarietišką tuštybę ir tai, kaip aš nenoriu valgyti to paties maisto dvi dienas iš eilės, todėl geriau jį tiesiog išmesiu.). Kaip dažnai norisi aprašyti kad ir paprastas situacijas, ir kaip retkarčiais konkrečios istorijos įgauna universalias reikšmes. Jie turbūt ir taip jau galvoja, kad esu rašymo maniakė, nes vis užtinka mane skrebenant laiškus, o pašto dėžutėj irgi beveik visi vokai būna adresuoti man).

Taip ir kursuoju mintimis, sapnais, laiškais ir kitokiomis priemonėmis tarp Lietuvos ir Italijos. Galų gale, visas gyvenimas – tai nuolatinė kelionė. Dvasinė, fizinė, tik pasirink tinkamesnę sau klišę ir sėsk į ratus.

LT

Aš negiedu himno vasario 16-ą ir šiaip nemėgstu to proginio patriotinio patoso. Bet tegul pabando koks prakeiktas užsienietis, kuris net nežinojo, kas toks buvo Freudas, kol jo nenusitempiau į paskaitą apie jį, ką nors pikto pasakyt prieš mano šalį. Santykis su tėvyne panašus į santykį su šeima. Viri viri tam pačiam katile, pykstiesi dėl smulkmenų, bet tegu tik pabando kas nors iš šalies pasakyt bent vieną blogą žodį prieš tau artimiausius.

Tai, kad mažai kas pasaulyje ką nors apie mus žino, visai nereiškia, kad mes neturime ko parodyti. Tai tik reiškia prastą rinkodarą.

Visgi negalėčiau likti čia (net dar ir dar kartą permąsčius, net ir pamilus šitą gamtą, kultūrą ir klimatą). Negalėčiau nuolatos įrodinėti savo šaknų, vis aiškintis, apie mažą, bet gražią savitą šalį, kuri nieko bendro neturi su Rusija. Negalėčiau virsti kosmopolitiniu kamuoliuku, riedančiu nuo vienos šalies prie kitos ir atgal, kad ir kaip teorija apie tėvynę–visą pasaulį man patiktų. Bent vienas didelis stambus bet, kuriuo dabar ir rašau. Kalbos neišaugsi, nepermainysi, kad ir kaip gerai įvaldytum kitą. Tavo kultūros šaknys priaugę prie smegenų tarytum augliai.

kartais pasirašau ką nors konspektų paraštėse

Į šiuolaikinės italų lingvistikos paskaitą stengiuosi ateiti bent 5 minutėm anksčiau. Bet ir tai būna prisėdus pilna auditorija, ir tenka kokius tris kartus perklausti: „Questa e‘ libera?“ kol galiausiai surandi kokią keistą vietą atsisėsti, kaip, pavyzdžiui, šįkart, tarp italų bernų. Pora jų iš vieno šono žaidžia laivais, vienas sprendžia sudoku, o kitoj pusėj sėdi tas susitaršęs ilgaplaukis jaunuolis, kurio praeitą sykį, kai kalbėjom apie jaunimo žargoną ir žodžio "ubriaco" sinonimus, dėstytoja paklausė: „O kaip tu pavadini savo būseną, kai kokį šeštadienio vakarą per daug išgeri?“ „Nežinau... Nes neprisimenu,“ – atsakė jaunuolis, dabar sėdintis šalia ir net nenujaučiantis, kad aš apie jį rašau.

gegužiškas pavasaris

Neįtikėtina – kartoju mintyse ir keliauju džiūgaudama Udinės gatvėmis. Lyg pabudau iš sapno, tik ne taip, kaip dažniausiai būna – iš gražių vietų į nuobodų, rutinišką gyvenimą. Atvirkščiai! Šiandien pas mus atėjo jei dar ne vasara, tai bent jau gegužiškas pavasaris – tas, kuris peri gegužiukus – tokie padarai, kurie atsiranda neaišku iš kur, neaišku kada, spurda galvoje, plazdena plaštakėmis. Saulė tvieskia į akis, bet vis dėlto sugebu įžiūrėti virš aikštės šalia namų pakibusį elektroninį termometrą: +20. Gatvės kvepia Roma, karštomis vasaros naktimis ir atostogomis. Lūpos jaučia nuotykių skonį. Italai atvirto į italus – šypsosi,vaikštinėja neskubėdami ir pasišvilpiniuodami, valgo ledus. Aikštės plazda nuo žmonių, jų juoko, vaikų šūksnių, iš tolumos atvilnijančios gyvos muzikos. Jausmas lyg pirmą dieną atvykus į Italiją, pernakvojus Mestrės viešbutėly ir ryte atvėrus langines į žydrą, saulės nutviekstą dangų. Kaip tąsyk nusigavus į Venecijos traukinių stotį vėl pastebiu šitus gražius žmones, lyg nužengusius nuo prabangaus podiumo ar iš gero europietiško kino. Juk ir savoj šalyje kartais gali susilažinti, kad šitie tai tikrai užsieniečiai, jiems net nereikia turėti fotoaparatų. Kartais net gali įvardinti tautybę. Bruožai, kuriuos sunku įvardinti, galima tik intuityviai pajusti, pažymėję visų tautų atstovų veidus. Šitie Vakarų Europos žmonės gerokai kitokie, nei tie, kuriuos esu įpratusi matyti savose gatvėse. Gal todėl ir tokie gražūs, nes vertinga tai, kas reta. 

Vis labiau suprantu, kas suformavo tokį, hm, tarkim santūrų, lietuvių tautos charakterį. Liūdna istorija ir atšiaurus klimatas.

 

čekių festa

Čekės išprotėjo. Pirmadienį turėjo ruošti vakarienę, bet paruošė ne vakarienę, o tikrą festą. Kur jūs matėt, kad šitaip valgytų studentai eilinį šiokiadienio vakarą?

Gorizia: keistas miestas, miglų vaiduoklis, plūduriuojantis kažkur istorijoje, tarp šalių ir jų sienų

Su buto kompanija susikūrėm tradiciją – kiekvieną savaitgalį kur nors išvažiuoti. Praeitus sekmadienius vaikščiojom po Triestą ir Pordenonę (aš tiesiog labai tingiu aprašinėti keliones – man dažniausiai rašosi iš trūkumo, ilgesio, liūdesio, melancholijos, o kai gerai, kai gražu, tai nieko daugiau ir nereikia. Galų gale – kaip į žodžius įtalpinti įspūdingas tų miestų panoramas, keistus jausmus ir būsenas, apimančius žvelgiant į jūrą ar rūke skendintį Triestą pro Miramare pilies langą, kaip pasakoti, ką jauti, prigulus ant molo belaukiant autobuso, arba kaip labai lauki iškepant brušečių Pordenonės užeigoj, kaip belgas apsidžiaugia užtikęs ten pat belgiško alaus arba kelionės juokelius, kurie pasirodys juokingi ir suprantami tik ten buvusiems). Bet vis dėlto. Šįkart nusipirkom traukinio bilietus į Gorizia – miestą, kuris buvo blaškomas nuo vienos karalystės prie kitos, priklausė vienai šaliai, vėliau kitai, kuris kaip ir Berlynas buvo perskirtas siena – viena pusė atiteko Jugoslavijai, kita Italijai – ir simbolizavo šaltąjį karą. Galiausiai Slovėnijai prisijungus prie Šengeno, nuo 2007-ųjų, gali laisvai vaikščioti pirmyn atgal iš Slovėnijos į Italiją ir atvirkščiai. Netgi gali vieną koją pastatyti vienoje šalyje, kitą kitoje.

Gorizia mus pasitiko skendinti rūke, iš kurios išnirdavo apgriuvę, tušti namai užvertom langinėm. Nė vieno žmogaus. Lyg miestas vaiduoklis, vis dar nerandantis savo vietos  istorijoje, klajojantis kažkur tarp traukinių bėgių, Italijos kalnų ir slėnių, nuo vienos šalies prie kitos ir atgal. Neradome nė vieno žemėlapio, informacijos centro ar dar ko nors, tai ėjome miglotų rodyklių „castello“ ir „centro“ vedini. Po pusvalandžio nepriėjome nei centro, nei Castello ir nusprendėme, kad jie gal paprasčiausiai išvis neegzistuoja, čia tik triukas pritraukti turistus. Galiausiai kažko paklausėme, jie mostelėjo neaiškia kryptimi. Už keliolikos minučių pilis vis dėlto sušmėžavo tolumoje, ant kalvos. Tačiau buvo jau vėloka (kai kurie iš mūsų vakar turėjo linksmą vakarėlį, tad teko išvažiuoti gerokai vėliau), Eliškai skaudėjo koją, o mūsų planuose dar lindėjo Fiera di fiori – gėlių mugė, kuri, kaip paaiškėjo paklausus saldumynų pardavėjos, yra šalia stoties, taigi visai kitoj miesto (kuris pagal statistiką turėtų būti visai nedidukas) pusėj. Begrįždamos ten netyčia pataikėme ir į centrą. Čia netgi buvo dailių senamiesčio gatvelių, bažnyčių, ledainių (kaip susivaldyti neužsukus) ir žmonių. Tiesa, žmonės Gorizijoj mums pasirodė keisti, matyt, tokie ir turi būti miestų vaiduoklių gyventojai. Aš tiesiog nemoku aprašyti  ir atpasakoti jų portretų.

Grįžome į stoties prieigas ir pasukome link fieros, paskui daugybę italų, ir priešpriešais kitus, jau grįžtančius su maišais vazonų, krūmų ir medžių.  Netoliese stoties įsikūręs itališkasis „Litexpo“. Čia reikėtų grįžti į priešistorę ir pasakyti, kad kitą gėlių mugę prieš tai ketinome aplankyti Pordenonėje, tačiau ten kabėjo iškaba apie 8 eu už įėjimą, jokių nuolaidų studentams, tad tik dirstelėjome į iš vidaus kyšančias žalumas ir tęsėm pasivaikščiojimus po gražų Pordenonės senamiestį, juolab kad ir oras buvo nepalyginamai malonesnis. Tad Gorizijos fieros su „ingresso libero“ tiesiog negalėjome praleisti. Patekus ten ir nuovargiai sumažėjo, ir kai kurių hangoveriai praėjo ir net koją Eliškai mažiau suskaudo. Tik duok mergaitėms gėlių (belgas šįsyk nevažiavo, nes turėjo rengti savo projektą, mokytis (!). Gal ir gerai, paskui pagalvojome, nes būtų neištvėręs mūsų gėliomanijos. Ir šito keisto miesto). Ilgai netvėrėm ir nusipirkom bent po dvi. Dabar ant mano palangės žaliai-raudonuoja simpatiškas kaktusas ir tuoj pražys mažyčiai dailūs narcizai. Galiausiai nusprendėm, kad kol dar neišleidom visų savo pinigų, laikas traukti lauk. Iki traukinio dar buvo likusios kokios keturiasdešimt minučių. Mažytėj Gorizijos stoty nebuvo nei kokios kavinaitės, nei kavos, tik pora self-use automatų. Viename iš jų išsirinkau sumuštinį, o gerasis automatas, matyt, suprato situaciją, mat, už vieno kainą išmetė net du, tai pavalgėme visos.

Iš rūko išniro traukinys, susirinko mus ir išsivežė iš šito keisto miesto. Palikome Gorizią skendėti miglose, toliau blaškytis tarp šalių, amžių ir savo kūno linijomis nešioti neaprašomus žmones.

p.s. Teisybės dėlei turėčiau pridurti, kad Gorizia kaip ir kiekvienas miestas turi tūkstančius pavidalų. Šiuo ji šį sykį pasirodė man. Galbūt kitą kartą aplankysiu miestą saulėtą dieną. Maloniai pakalbinsiu ir Gorizia man nusišypsos, nuves ant Castello kalvos, į gražiausias aikštes, kuriose vieną pėdą prispausiu Italijos, kitą Slovėnijos žemėje, šnibždės į ausį apie čia užsimezgusias meilės istorijas, apie tai, ką Goethe, Goldoni ir net Casanova galvojo vaikštinėdami jos gatvėmis. Bet tai jau bus kita istorija. Ir kitas miestas.

Tik duok mergaitėms gėlių...

omg

Gavau facebooke laiškelį:


Rašo tau laiška iš Lietuvos Gintaras, aš noriu su tavimi susipažindinti. Prašau taves būk mano gyvenimo draugė ir žmona. Aš esu nevedęs vyras , 1,80 cm ūgis. Man teko dirbti Vokietijoje 12 metų. Aš esu labai švelus vyras ir mielas, tu būsi su manimi labai laiminga. Aš taves visada klausysiu ir visi darbai bus mano nudirbti.Domiuosi sportu , geografija,politika ir kas yra gražu. Mano telefonas/ ------- . Su pagarba tavo būsimas vyras GINTARAS. Jeigu mano prašymas yra blogas tai aš tave labai atsiprašu,ka blogo parašiau tau.

šeštadienio vakarienė

Na na, pasakykit dabar kas nors, kad aš nemoku gaminti. In your face!

-It’s really good, tarė belgas kraudamasis trečią porciją. Visi tik linkčiojo galvom ir čepsėjo. -Nuo šiol gamins tik Ramunė, - pridūrė belgas, bet aš atrėžiau, kad esu per daug tingi.

O desertui valgėm prancūzės pagamintą tiramisu. Skanaus maisto karalystė ta Italija.

(vištiena, bulvės, sūris, majonezas, kečupas, bazilikas, oreganas)

cucina

Merginos nusipirko receptų knygą. Tai dabar jau beveik valandą kalbasi aptardamos kiekvieną puslapį.  O, mes būtinai turime šitai pasigaminti!  Ar mes rasime čia produktų šiam receptui? O, creme brulee (...) Čekės geria brangų vyną ir klausia prancūzės nuomonės. Prancūzė kalba apie vyšnias, bet ne paprastas, o juodąsias. Aš įsipilu dar vieną savo pigaus (nu bet ne pačio pigiausio) vynelio taurę ir pabėgu į savo kambarį. „Meno tempo in cucina, piu‘ tempo per te!“ („Mažiau laiko virtuvėje, daugiau laiko tau“) – buvo užrašyta ant pizzetų, kurias sykį pirkau. Tai šituo moto ir vadovaujuos. Ir galvoju, kaip prisijaukinti virtuvę? „-You should really try to eat some real meal,“ – sykį man sakė belgas, kai eilinį kartą šildžiausi kažką lengvai paruošiamo. Nu atleiskite, šiandien, pavyzdžiau, kepiausi blynus, o tai čia ką, jau visai ne real meal? Ir kainuoja nebrangiai. Ir iš visos šitos „nemoku gaminti“ nuoskaudos, kurią turėjote užčiuopti šiame įraše, ėmiau ir pasakiau, kad šeštadienį visiems gaminsiu aš. Žinia nebuvo sutikta su dideliu entuziazmu. Visi turbūt mintyse galvojo, ką čia nusipirkti, jei Ramunei nepavyktų. „-Tai ką gaminsi?“ - paklausė po pauzės belgas. „-Na, aš dar nežinau, - pasakiau, - prisimindama, kad težinau vieną pastos receptą, bet pas mus už pastą mat atsakingas belgas. „-Pasitarsiu su mama.“

Kad bent kalba, vienintelis instrumentas, kurį kadaise tariausi įvaldanti, iš kurio esu uždirbus vienintelius savarankiškus pinigus, man būtų pavaldi. Bet su kalba čia jaučiuosi lyg pirmą kartą ant pačiūžų čiuožykloje. Visi jau įpratę, ne pirmą kartą, profesionaliai čiuožia pro mane ir net braižo piruetus ant ledo, tik aš, rėminėdamasi į kampus, bandau išsilaikyti ant kojų.

Keista būti vietose, kuriose ilgiesi, ir žinoti, kad ilgėsiesi vietų, kuriose dabar esi.

Turim bute naują mergaitę. Prancūzę, vardu Mari (reikia išmokti tarti prancūzišką „r“), kuri studijuoja, nepatikėsit, vynologiją! Taip, mokosi gaminti, degustuoti ir kitų vyndarių gudrybių (velnias, kaip aš dabar gersiu savo vyną už eurą?.. negi teks susnobėt iki belgo ir pirkt už keturis?). Mergaitė yra miela, draugiška ir dargi turi čia mašiną! (Tiesiog svajonių flatmate) Mes su čekėm jau aptarėm galimybes susimesti benzinui ir apvažinėti itališkąsias apylinkes. O aš savo dideliam dviviečiam kambary vis dar gyvenu viena ir labai tuo džiaugiuosi bei mėgaujuos.

Kartais pagalvoju, kad mūsų butas yra puiki knyga. Romanas su gatavais personažais, kurį tereikia užrašyti.

"acceso solo per sé"*

Perché tu mi dici poeta? Io non sono che un bimbo che piange. Sergio Corazzini, uno dei  poeti crepuscolari

Kodėl sakai man poetas? Aš esu tiktai vaikas, kurs verkia. Sergio Corazzini, vienas Prieblandos poetų

Man per daug savęs. Todėl čia taip dažnai ir rašau. Būna dienų, kai beveik nekalbu. Ir kaip bebūtų paradoksaliausia, tokiomis dienomis gyvenu daugiausiai. Smegenų krumpliaračiai sukasi taip, kad vėliau skauda galvą. Toks keistas skausmas, dar nejaustas, gal krumpliaračiai dar tiek nedirbo. Einu gatve ir pati sau šypsausi, pati sau raukausi. Didžiausias mūsų gyvenimo nuotykis – tai savęs pažinimas.

Tik tiek, kad tas nuotykis veda į/per? nihilizmą, egzistencializmą ir kitus izmus. Griozdiškos žodžių sąvokų lavinos užgula pečius. Sizifai, stepių vilkai ir kiti personažai tampa tavo vidiniais demonais. Kartais žiūriu į veidrodį ir nebesuprantu, ką matau. Taip, visi mes turim kokius trisdešimt demonų, bet kartais atrodo, kad jie ima įgauti savo individualias tapatybes ir tuoj tuoj materializuosis. Visada guodžiau save tuo, kad jei jau atrodo, kad pradedi eiti iš proto, matyt, iš proto vis dėlto neini. Turbūt išeitum to nepastebėjęs.

Nemanau, kad tas sunkumas yra vertybė. Kas iš tų visų sąvokų, kas iš mąstymo, ne viskas juk protui pasiekiama. Norėčiau lengvumo, ramybės. Ne paviršutiniškumo, banalybės, bet paprastumo. Mokėti tiesiog džiaugtis. Žiūrint į gėlę negalvoti, kad ji tuoj nuvys. Manau, kad kokie nors laukinių genčių gyventojai, kurie nieko neišmano apie jokius izmus, iš tiesų žino už mus daugiau. Jau nekalbant apie tai, kad jie laimingesni.

Bet nesijaudinkite, man viskas gerai, aš įpratusi taip gyventi. Galų gale, kasdien gyvenu taip aštriai, kad, rodos, ir liksiu įsirėžus į šitą trumpą laikiną pasaulį. Na ir kas, jei niekam nematoma.

Bet kokia patirtis yra patirtis – ji duoda. O patirčių čia visokių ir kiek tik nori. Tik labai pasiilgau. Žmonių, kuriuos galėčiau apkabinti. Pokalbių, po kurių pasidarytų lengva ir gera. Jūsų veidų, šypsenų, žvilgsnių, balsų.

*"liepsnojantis tiktai sau" Corazzini

kovo 11. trys metai.

Ir jau niekada kovo 11-a man nebereikš patriotizmo deklaravimo šventės. 2007-aisiais tą dieną. Lyg liepsnojantys paukščiai. Paskutinis skrydis. Šamanas ir Remis.

Ilgiuosi, Tavęs Remi. Pažinojau tik metus, o jau trys, kaip Tavęs čia nėra. Bet vis dar retkarčiais su Tavim pasikalbu. Tu vis dar lieti mano veidą pirštų galiukais, dar išgirstu tolumoje fleitos melodiją ir Tavo gražų balsą. Vis dar meti kauliukus ir šįkart jau pats matai - vieni šiošetai.

tai ilsitės, ane?

Jie ne tik kad dirba kovo 11-ą (man, pavyzdžiui, trys paskaitos. Po dvi valandas. Nuo aštuonių ryto), bet dar ir jokių Velykų atostogų neturi. Niekšai.

o aš čia veikiu veikiu nespėju net pasakoti

Penktadienį su Serena buvau paskaitoj apie Freudą. Viena moteriškė pradėjo burbėti, įsiterpinėti, galiausiai susikoliojo su dėstytoju, atsistojo (jau maniau susistumdys jie, dievaži, nes dėstytojas irgi rėkt pradėjo, oi tie italai italai) ir šaukdama skandalas skandalas, jūs nesuprantat ką dėstot trenkė durimis. Paskui iš apačios atbėgo baro savininkas ir pasakė: Scusate scusate, ji per daug išgėrė. Vėliau panaši frazė buvo adresuota ir mums su Serena („troppo birra, ragazze?“), kai kitam bare sumaišėm duris su langu. Ok ok, bet kad langas buvo tokio pat dydžio kaip durys, tik rankena kitokia, mes vis bandėm atidaryt, bet nesigavo, o birros buvo tik vienas mažas bokalas už keturis eurus (apiplėšimas).

Šeštadienį vietoj to, kad važiuočiau į šokolado fiestą kalnų kaimely, miegojau. Po to slankiojau po namus. Mąsčiau, ką čia galima pigaus ir nesunkiai paruošiamo nusipirkti. Bulvės! Kiek kartų sau sakiau neiti į parduotuvę alkanai, bet dar nė karto nebuvau ten nuėjus nealkana. O ko gi pavalgusiai į tą parduotuvę... Tai, vadinasi, nuėjau nusipirkti bulvių. Ir išleidau 15 eu. (dar šitą paimsiu, dar aną, ooo, sūris skaniai atrodo, dar vyno už eurą su kapeikom, aišku, etc) Maža to, nežinau, kas atgabeno bulves į Italiją, bet tikrai ne tas pats, kas jas atvežė į Lietuvą. Nes čia bulvės kažkokios nevalgomos! Saldžios. Keistos. Kepiau kepiau, kol išėjo pusiau čipsai (neskanūs čipsai), pusiau neaišku kas. 

Sekmadienį slankiojau po Udinę. Užlipau ant Castello kalvos pažiūrėti į kalnus. Kalnai buvo gražūs, švietė saulė, žydėjo narcisai, bet buvo žvarbu, vėjuota, vieniša ir ilgesinga. Parašiau du eilėraščius! Tiesa, jie vis dar toj būklėj, kai nežinau, ar ten labai blogai, ar labai gerai. Turbūt drungna, per vidurį, kaip visada. Piazza Matteotti netyčia užtikau blusų turgų. Tarp blusų buvo ir pigių knygų! Išnaršiau visas ir už 5 eu įsigijau tris: Pirandello noveles, Pablo Nerudos eilių vertimą ir "gražiausios" itališkos meilės lyrikos rinkinį. Nebe tokia vieniša (su knygom) ir labiau džiaugsminga grįžau namo. 

Pirmadienį atsivilko belgų šaika. Tiksliau, olandiškai šnekančių žmonių šaika (olandė ir du belgai) bei vokiečių pora. Valgė pas mus vakarienę. Buvo miela. Pagalvojau, kad šitas didelis butas būtų puikus rengti vakarėliams, kad jis beveik primena tą paryžietiškąjį butą iš Bertolluci „The Dreamers“. Bet buto šeimininkė sakė no parties, nes kaimynai iš apačios kviečia policiją. Kol kas susidūrėme tik su kaimynais iš viršaus, jie karts nuo karto pasibaladoja į grindis, kai mes, pavyzdžiui, per garsiai juokiamės po dešimtos vakaro. Kartais dar ir raštelius prie durų palieka, sakė, vokietės juos beveik kolekcionavo. Paskui su Dutch gang nuėjau į kažkokį barą, kur sėdėjo kita Erasmus gauja ir pajutau visą Erasmus vakarėlių nykumą. Mergos valandą šnekėjo apie batus ir kaip pirks abonimentą sporto klubui, kitos šnekėjo apie savo nelaimingas Erasmuso aferas. Bernai žaidė kažkokius stalo žaidimus. Atsisveikinau, sorry, I really have to go, I am so bored tired, ir pikta parėjau namo. Nykuma ir nuobodybė. Ir dar angliškai. 

Antradienį čekės kirpo belgą, o aš buvau kine. Reikėjo jums matyti visą tą kirpimo procesą – čekės kedena belgo plaukus, diskutuoja tarpusavy čekiškai ir kartais paklykčioja, kai, pavyzdžiui, per daug nukerpa. Belgas sėdi susirūpinęs ir vis klausinėja: „is it so bad?“ Paskui belgas pasižiūrėjo į veidrodį ir nusprendė, kad tikrai so bad, kad atrodo kaip šešiolikmetis ir nusprendė išgerti shotą vodkos. Nors ir kaip mes su čekėm įtikinėjom, kad visai normaliai ir tikrai geriau, negu buvo. 

Po kino dar sėdėjau su itališka kompanija. Jie penki vienas per kitą šnekėjo, labai greitai, slengu, žodžiu, pusės nesupratau. Tik gražiai šypsojausi ir linkčiojau galva. Atsisveikindami dar atsiprašė už savo vulgarius juokelius, sakė, viską pamiršti, o man tai kas, gi vis tiek nelabai supratau. Simpatiški. Spalvinga kompanija. 

Kai grįžau, belgas su čekėm buvo išgėrę „Absoluto“ butelį, sėdėjo apsnūdę ir kartais ką nors lėtai ištardami. Teresa man kažką pasakojo apie keistą belgo elgesį, bet nieko nesupratau. Ta proga pasivaišinau jų martiniu, pavaišinau juos maistu ir dar atsidariau savo vyną. Sudaužėm vieną taurę, bet tai dėkuidie, nebuvo vyno taurė. O nevyno taurių mes turim begales. Ir reikia liautis gerti antradieniais, nes trečiadieniais vyksta oficialūs Erasmus vakarėliai ir mes ten niekaip nenueinam, ak, koks praradimas (tik belgas eina, tas tai visur eina ir visus pažįsta, o paskaitų tai neturi, niekšas, kažkoks socializing‘o erasmus pas jį).

kartais baisesnė už blogų žmonių darbus yra gerų žmonių tyla

We will have to repent in this generation not merely for the hateful words and actions of the bad people, but for the appalling silence of the good people. Martin Luther King

Kol lietuviai piktinasi dėl elementarių eitynių už homoseksualių žmonių teises (omg, pro miestą eis homoseksualai su plakatais, kaip baisu, dar užkrės), šalyje čia, už Alpių, prie Adrijos jūros, du vaikinai paskaitoje laikosi už rankų ir niekas nekreipia į tai dėmesio.

Filmo premjera. „Due volte genitori“ – „Du kartus tėvai“. Filmas apie tėvus, kurių vaikai yra homoseksualūs. Apie tai, kaip jie reagavo, kaip pradžioje negalėjo susitaikyti, jautė kaltę, atstūmė savo vaikus, o dabar yra laimingi, net vilki marškinėlius „homoseksualus ar ne – vis tiek mano vaikas“ ir dalina lankstinukus.

Geras filmas. Net nekalbant apie tematiką. Galų gale, homofobija – tik pavyzdys, tik viena netolerancijos formų. Konkreti istorija, kalbanti apie universalius dalykus. Baimė ir nemokėjimas priimti kitokio, nei aš. Ramiai sau būti šalia kito. Totalus egocentrizmas ir ignorance.

Mes neturime Berlusconio, iš kurio juokiasi ir kuriuo piktinasi visi bent kiek protingesni italai ir apie kurį net aprašinėti tualetai universitete. Užtat mūsų valdžia priima homofobiškus įstatymus, o didesnei visuomenės daliai homofobiškas požiūris yra norma. „Aš nieko prieš juos nesakau, bet tegul nesirodo“. Taip, tegul gyvena slėpdami svarbią savo gyvenimo dalį, negalėdami parodyti ir ištarti – štai mano mylimas žmogus, tegul toliau moka valstybei mokesčius, bet nieko iš jos nesitiki. Nors pasak statistinio delfi komentatoriaus – klesti visuotinis homoseksualų sąmokslas, į valdžią prasibrovė gėjai ir varo savo propagandą – pamanyk tik, nori tokių pačių teisių, kaip ir kiti. Juk tikrai geriau buvo Sovietų Sąjungoj – ten net šiaip sekso nebuvo, ką jau kalbėti apie homoseksualus. Ir išvis – vien tik geros naujienos, jokių černobylių, kgb ar pontoninių tiltų griūčių, tik nuolatos išpildyti ir pagerinti penkmečio planai.

Murder by Death "In Bocca Al Lupo"

Visos Udinės gatvės man šiuo metu skamba taip, kaip šis albumas, itališkai linkintis sėkmės ir tuo pačiu siunčiantis į vilko nasrus.

Kai liūdna, ilgesinga ir melancholiška

O kai būna linksmiau, klausausi "The Devil Drives", kur švelni melancholija galiausiai išvingiuoja į optimistinį skambesį.

Everybody hopes that life is like a dancer's pirouette. (...)

We've made mistakes that we can't change, but theres still time to start again. Theres still time to start again. Theres still time to start again. 

Paklausykit

Murder By Death - The Devil Drives Found at abmp3 search engine

- - -

Nėra nykesnių ir nuobodesnių vakarėlių, nei Erasmus vakarėliai.

kvapnusis

Šitas miestas pilnas kvapų. Kvepalų aromatas, prasilenkus su elegantiška pagyvenusia itale. Žuvies kvapas šalia turgaus. Vandens, drėgmės ir dumblių, greta kertančių miestą kanalų. Smilkalų, praeinant po mažas jaukias parduotuvėles, prekiaujančias neaišku kuo. Augalų, galbūt levandų, pušų ir kitų, kurių pavadinimų nežinau, tik sulėtinu žingsnį užuodus ir kvėpiu kvėpiu. Taip ir norisi sutraukti šitą miestą kaip kokainą. 

 

 

 

  

 

  

  

  

 

nuovargis ir vynas

Šeštadienio vakaras. Gurkšnoju Torre Pietraia, vino da tavola, ir verčiuosi per paskaitas užsirašytus nežinomus itališkus žodžius. (Mokytis šeštadienio vakarą. Nuspręsti, kad vyno jau užtenka, ir likusį padėti į šaldytuvą. Grįžti anksčiausiai iš viso buto, ir mintyse pamoralizuoti, kad nereikėjo jiems tiek gerti. Eiti miegoti dvyliktą, o ne trečią. So not me. Sakiau, kad į Erasmus skirtingai, nei kiti, važiuoju PAILSĖTI nuo vakarėlių. In your face, kas netikėjot!) 

Čia vynas ir mokslai derinasi. Čia vynas derinasi prie bet ko. Nuovargis – tai amžinas, nenutrūkstantis Italijos jausmas. Nuovargis einant miegoti, nuovargis pabudus. Nuovargis po kelionės, nuovargis nieko neveikus. Nesuprantu, kas čia yra. Kitoks klimatas, pavasaris, emocijų amplitudės? Nuo nuo nuo, nuovargis ir vynas, pakeitę kadaise rudenį S. filologyne minėtus amžiną šaltį ir miego troškimą. Čia vynas net kažkoks lyg nealkoholinis, lyg arbata kasvakar, ir tik itin retais rytais jis visgi prisimena alkoholinę savo prigimtį ir švelniai pažnaibo galvą.

tas skaičius trys

Čekės kalbasi čekiškai, belgas – su kažkuo, kas skambina, olandiškai, aš lietuviškai. Vienintelis visų minimas bendras žodis – facebook. Mes tik pridedam savo kalbų galūnes. Ir kaip besijuoktume ir bekritikuotume šitą reiškinį, ką mes, vargšai Erasmus ištremti užsieniečiai, be jo veiktume? Trečią savaitę Italijoje pradėjau jausti tremties sindromą. Viskas, kas anksčiau atrodė egzotiška, ir kur kas geriau, nei namie, pasidarė tiesiog svetima.

O sako, meilė trunka tris metus - meilei miestui užtenka ir trijų savaičių.

taigi, prašau nepiršti manęs su belgu

Šįvakar žiūrėjome „Final Destination 4” ar kažką tokio. Pirmas dešimt filmo minučių bandžiau suprasti, kokio velnio iš viso tokie filmai kuriami ir žiūrimi. Tada prisiminiau – taigi dėl stiprių emocijų. Įsivaizduok, esi eilinis paauglys, gyveni nuobodų gyvenimą, klasiokai, mokslai, blablabla, tai kaip daugiau paįvairint savo kasdienybę, jeigu nežiūrint, kaip krinta iš dangaus žmogaus kūno dalys. Tai kai tai pagaliau išsiaiškinau, visą filmą taip ir prakomentavau begerdama vyną ir besijuokdama, kaip nuostabiai viskas įtikinama ir nenuspėjama. Nes man, pavyzdžiui, stiprių emocijų netrūksta, atvirkščiai. (Dar su čekėm kalbėjom, kad reiktų belgui parodyt kokį Woody Alleną, kuris sugeba suderinti profesionalumą ir populiarumą. Belgas paklausė, who is Woody Allen?) Bet buvo įdomu pamatyti tokį filmą antropologiniu aspektu, kaip kultūrinį reiškinį. Ir ką jūs manot, praleidau sau gerai vakarą, bet kai filmas baigėsi, belgas netikėtai rimtu veidu atsistojo, pasiėmė savo didelį ir puikų žiūrėti filmams laptopą ir netaręs nė žodžio išėjo į savo kambarį. Nesupratau – wtf? Ir dar klausiau čekių, o tai ko čia dabar pykt? Net atsiprašiau grįžusio, kažką palikusio belgo, bet anas tik pasakė kažką piktai apie tuos, kurie trukdo kitiems žiūrėti filmus. Na, aš tai vis dar nesuprantu, kaip įmanoma tokio tipo filmą žiūrėti rimtai, bet jei jūs suprantat, galiu supažindint su belgu. :)

compleanno

Gerai, kad svetimumo pasauliui jausmas yra laikinas. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, kai jis užklumpa. Tačiau grįžti namo (jau galiu drąsiai tarti šį žodį, nes būtent taip jaučiuosi mūsų butely Via Codroipo, nors čia ir viskas, kas gali neveikt, neveikia), pasižiūri draugų iš Lietuvos įrašytus video sveikinimus (o tai oras, žiūriu, pas jus tikrai nekoks:), biškį susigraudini gerąja prasme, o tada dar į kambarį dainuodami Happy birthday! ir nešini tortu įeina buto draugai. Padovanoja gėlytę vazonėly (ketinau sau ją gimtadienio proga pasidovanoti pati, nes kasdien einu į universitetą pro daugybę gėlių parduotuvių ir negaliu nusukti nuo jų akių, bet buto merginos mane aplenkė), o tada mes valgom čekių paruoštą pastą, geriam vyną, geriam šampaną, vėl geriam vyną ir dar geriam vermutą, viršutiniai aukšto kaimynai beldžia į grindis, ryte nusprendžiu nesikelti septintą į pirmą paskaitą (butokai sakė, kad taip bus, bet aš sakiau ne ne, tikrai atsikelsiu) ir parašau Giuliai, o ta atsako – tai aišku, gi tu Erasmus, turi daug daug švęsti! Ai, ir dar ryte prie durų randam ir nuo kaimynų sveikinimo raštelį.

 

  

 

-

Rašyti į ką tik nusipirktą sąsiuvinį, užrašu "Hello barbarian, hello kitty" viršelyje.

"C'e' in Friuli questa tradizione di paura del barbaro" (iš paskaitos užrašų)

Piazza Matteotti, mėgstamiausioje savo Udinės aikštėje.

Per dvidešimt antrąjį gimtadienį, kai sugalvojau frazę "išvaikščioti ašaras". Ir pati sau kartojau "non piangere, bella ragazza, non piangere".

Esu čia barbarė. Svetimšalė gražiausioje iš šalių. Svetimšalė šitame kitokiame nei aš pasaulyje. "Dove c'e' la mia patria?" Barbarė tarp žmonių, tarp jų bendruomenių ir tautų. Laužanti, niokojanti visuomenines normas. Verkianti viešose vietose. Rašanti viešose vietose. Išvaikščiojanti savo ašaras. Išrašanti savo ašaras. Ryškiausias rašalas liejasi iš akių. Varva palikdamas pėdsakus šitame mieste.

Esu barbarė, kur benuvykčiau. Buvau barbarė, gyvenanti Vilniuje. Keičiasi tik miestų pavadinimai, prasmių kodifikavimo priemonės - kalbos. Keičiasi sintetiniai laiko sistemos vienetai - datos.

Šiandien ne mano diena. Tik mano gimtadienis.

apie Italijos niekšus

2010-03-01
Italijos telefonų operatoriai yra niekšai, svolačiai ir kitokie lochai. Kovo pirmą gavau sms: jūsų 6 mėn. nemokamo interneto planas baigėsi. Nuo šio mėnesio gaunate 50 Mega valandų už 9 eurus. Disaktyvuoti planą siųsti žinutę numeriu blabla. Ach jūs niekšai, pagalvojau aš, ir pasitikrinau sąskaitą. Akurat niekšai – ten trūksta devynių eurų! Ir nesvarbu, kad nusiunčiau aš tą disaktyvavimo žinutę, eurų tai man niekas negrąžins. O man visai nereikia tų mega valandų interneto mobiliam telefone, kuriam tas internetas net neveikia, man reikia devynių eurų! Būčiau jau visai pikta, bet prieš pora savaičių mano sąskaitą dešimčia eurų nė iš šio nė iš to ėmė ir papildė gerbėjas indas. Dabar tai jau net nebeatsikinėju į indo skambučius (ilga istorija), tai štai jums ir lietuvių liaudies išmintis Italijoje – atseit nesidžiauk radęs, neverk pametęs.

ir vėl tas belgas

2010-03-01

Grįžtu šiandien vakare namo, rakinuosi duris, įeinu į tamsų koridorių, o iš ten kad iššoks belgas ir užriks „uccidere!” Galvojau, aš pati jį tuoj užmušiu. O tas net ant grindų ėmė vartytis iš juoko. Man greitai reikia plano, kaip atsilyginti belgui.

Paskui užmaišiau tešlą blynams. -Pala pala, TU kažką GAMINI? – susidomėjo visas butas. –It‘s only pancakes, - pasakiau raustelėjus. Buvo tikros Užgavėnės, daug lietuviškų blynų ir pigios mūsų mylimiausio supermercato „Despar“ braškių uogienės.

taip ir gyvenam

Gal ir gerai, kad namie nėra interneto. Nueini valandai ar porai į kompiuterių kabinetą kaip į kokią Lietuvos ambasadą arba tarptautinius vandenis. Čia visi vienodai toli ir arti, nesvarbu, koks fizinis atstumas juos skirtų. O šiaip jautiesi labiau Italijoj. Ir vietoj to, kad vakarus leistum įmerkus akis į monitorių, sėdi svetainėje su buto draugais, gurkšnoji vyną (nes jau nebeįsivaizduojama, kaip galima kuo nors kitu užsigerti vakarienę. Ir kasvakar vaikščioti su vyno taure, kas kitur būtų gal kiek keista, tampa etalonu. Čia keisčiau vaikščioti be jos. Tiesa, vyno taures turim tik dvi, tai vis žadama keletą pavogti iš Piombi ar kito baro. Žadam ir žadam, o kol kas geriam vyną kad ir iš bokalų.), fonui kartais įsijungi, ko gero, vieną kvailiausių Europoj, itališką, televiziją ir juokiesi juokiesi iš jos laidų ir vedėjų, kurie po to šmėžuoja visur, net ir kituose kanaluose. Vieną sykį per žinias paminėjo Udinę (kartu dar ir marichuaną, bet tiek jau to). Suklusom. Paskui vėl paminėjo. -Na ir nesvietiškas populiarumas to mūsų miestelio, – mąstėm, kol nepasirodė, kad čia regioninė Friuli Venezia Giulia televizija.

kasdieninė lingvistika

Belgas išmoko naują itališką žodį – “uccidere” (žudyti). Prisėlino prie manęs kažko beieškančios virtuvėje ir kad užriks “uccidere!”. Taip ir nusipurčiau iš išgąsčio ir netikėtumo. O anas dar penkias minutes juokėsi ir čekėms pasakojo. O jis ir šiaip greitas mokytis: buchta, ucpat ir kiti čekiški žodžiai vieni dažniausių jo žodyne. Jau net sakinius bando megzti. Iš lietuviškų tai tik čiaudėti moka („ačiū“), dar kartais prašo priminti, kaip bus „į sveikatą“. Arba laikosi prietaro, kad jei pankamai kalbų ištarsi „the sun is shining“ saulė tikrai pradės šviesti. –O ką aš tau vakar sakiau? – sako patenkintas šįryt žiūrėdamas pro langą į saulėtą Udinę.

vokiečių invazija

2010/02/26 – 27
Butą okupavo vokiečiai. O žinot kaip su tom vokiečių okupacijom būna....

Vakar visą vakarą svetainėj sėdėjo vienos vokietės šeimyna. Kai jie išėjo, kita vokietė atsivedė savo draugų šutvę. Ta proga vakarą leidom čekių kambary. Paskui išėjo ir šitos vokietės ir grįžo tik trečią ryto. -Sorry that we woke you up. -Nieko nieko, aš jau pripratau, - norėjau pasakyti, bet patylėjau. Taigi vietoj vienos vokietės kartu su manim kambary nakvojo visos trys. Ir baisiausia, kad jos liks dar dviems naktims! O tada neaišku kas atsikraustys, bet kad atsikraustys, tai faktas. Kad tik nebūtų kokie kinai ir neįsteigtų mūsų bute savo kvartalo. 

Šį rytą bute vėl buvo kokie šeši papildomi vokiečiai. Jau nekalbant apie tai, kad tai yra vienintelis šios savaitės rytas, kai galiu miegoti kiek noriu, grįžau antrą, o likęs butas – ketvirtą, visai šutvei nebeužtenka net dviejų vonių, ką jau kalbėt apie vietas prie stalo pavalgyti, nu ir šiaip.
Užtat rytoj važiuojam į Trieste!