Koks gražus šitas miestas naktį, kai grįžtu namo tuščiomis gatvėmis ar dar tuštesniais šaligatviais. Beveik visuomet po vidurnakčio, moliūgo karieta vėl atvirtus į dviratį.
Atsikratęs žmonių, miestas atgyja. Į juodos nakties kavos puodelį sumirkusios sidabrinės žvaigždės ir mėnulis.
Kaip tirštai kvepia šitas miestas, beveik galėtum čia vaikščioti užsimerkus, nosies vedama. Ypač naktį, kai šalia nesimaišo žmonių kvapai. Suvešlėja miesto augmenija, gatvėmis išsivynioja vijokliai, po mašinų nakčiai apleistą Primo Maggio aikštę krypuoja antys, garsiau sušniokščia kanalo kaskados.
Naktį, miegant žmonėms, miestas siaučia. Kasvakar kalnų sniegas nusileidžia žemyn ir lyg pienas pabaltina naktį. Kasnakt lyg šikšnosparniai išsiskleidžia visi miesto pumpurai.
Gegužę visi miestai išsikrausto iš proto. Rujoja. Dvelkia muskusu. Mylisi.
(Prieš egzaminus reikia tradiciškai pasiguosti į blog‘ą. Ir šiaip pademonstruoti, kad aš gi čia atvažiavau mokytis. Retkarčiais.)
Nesimokau egzui, o skaitau Bukowski, kurį gavau dovanų. Vienam puslapy angliškai, kitam itališkai. Bukowskis Bukowskis Bukowskis. (Čia apskritai jie turi tiek ir visokių knygų, kad kartais norėtųsi likti vien dėl jų. O ir leidimo kultūra daug labiau išpuoselėta, taip ir noris visas sučiupinėti ir pasidėti į lentyną.)
Didžiausias malonumas besimokant ir dar itališkai – daryti pertraukas.
Iš vienos pusės – pamišę Erasmus nerd‘ai, paskutinę dieną prieš egzaminą pradėję panikuot, kad mat tik perskaitė, bet nesusikonspektavo ir neišmoko kažkokios dėstytojos rekomenduotos (ir parašytos) knygos, iš kitos – atsipūtę butokai. Kurie mane vakarą prieš vakarą prieš egzaminą išsitempė į barą, nes belgas ha laureato (t.y. baigė universitetą. Aha, Italijoj. Nežinau, kas ten pas juos per sistema.), o egzamino išvakarėse gundė vynu ir vakariene, sakė, kad gi nereikia man visko mokėt, reikia pailsėti, žuvis ir ypač vynas sveika smegenis, ir kitaip ūžė galvą. O mane kaip ir kiekvieno egzamino išvakarėse apėmė jausmai reikėjo anksčiau pradėt, nieko aš nemoooku. O dar itališkai, viskas itališkai!
2010-05-26
Durnas egzas. Durnas durnas egzas. Du (iš bėdos trys) klausimai iš programos ir dar du grybai. Viena italė pažiūrėjo pora minučių į klausimus ir grąžino lapą dėstytojai. Sako, ateisiu liepą, nežinau nė vieno. Tai tada labai apsidžiaugiau, kad vieną tai tikrai žinau.
Tiek daug istorijų lieka neužrašytos, nepublikuojamos, retkarčiais lakoniškai paminimos laiškuose . Tiek daug priežasčių raityti čia tik paviršius.
*Jeanette Winterson
Aš gi ne Winterson, o ir šitas blog'as nebando taikytis į literatūrą. Nors mielai sušnabždėčiau, suoščiau kai kuriems konkretiems skaitytojams viską į ausų geldeles.
Jei jau Italijoj ruoši vakarienę, o į svečius užsuks ir italas, tai aišku reikia pripirkt tiek, kad du maišai nepavežamai tabaluotų ant dviračio rankenų, o paskui pusė jų turinio liktų šaldytuve. Atsižvelgiant į mano sąskaitos turinį, kuris paskutine Erasmus stipendijos dalimi pasipildys tik Lietuvoje, tai taip, Ramune, labaaaai puiki mintis.
Bet man tai kas - vėjai, kalnai, saulė, Italija, kuri vėl dvelkia ta įsimylima Italija iš pirmo žvilgsnio. Gyvenimas toks gražus, kad beveik net mirti nebeatrodo baisu.
O vakar po miestą slankiojo gaujos metalistų su AC/DC maikėm ir fotikais - tik ir pleškino prieš koncertą visą Udinės paveldą. Pasijutau kažkokia vietinė. Ypač, kai tabecherijos darbuotoja man perkant atvirukus kažką pasiguodė apie šitą amžinai tabako išalkusią šiandienos fauną. Nors kai nusipirkau pakraunamus elementus su trumpu lietuvišku užrašu smulkiom raidelėm ant nugarėlės, keistas jausmas apėmė. Geras jausmas. Ta proga net susiradau knygyne ir praverčiau itališkas turistines knygeles apie Baltijos šalis. Visose parduotuvėse, pradedant knygynu, baigiant daržovių skambėjo visokie "Highway to Hell". Net ir mums vakarieniaujant vėjas pro atdarus langus iš tolimojo didžiulio stadiono atpūsdavo koncerto garsus.
Kiekviena diena čia kaip nuotykis. Kiekviena diena čia eilėraštis.
Niekad nebesakyk, kad mylėsi tik vieną. Net jeigu tai tik miestas.
Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Italijos festų: jei Lietuvoje svarbiausia, kad nepritrūktų alkoholio, tai čia – kad ginkdie nebūtų per mažai maisto. Jau geriau kelis kartus per daug.
Spėkit, kas šiandien pasikvietė Svečių. Jei ant trečio patiekalo vėl užsuks policija, tai turint omeny, kad mes dabar Italijoj gyvename kaip ir nebelabai legaliai (nes niekaip nenueinam kažkur, kur reikia sumokėti 30 eurų už popieriuką, kurį turi gauti, jei apsistoji čia ilgiau nei trims mėnesiams), tai... Trečiam patiekalui reikėtų paruošti ką nors tikrai ypatingo. Prie puodų, Ramune.
Taip, man irgi sesija, bet aš mokysiuos nuo rytoj, kaip sakiau vakar, užvakar ir užužvakar. O dėl to pirmo pažymio, kur tiek prisiparinau, tai paaiškėjo, kad dėstytojas, pavarde beveik "pilkas", sumaišė skaičiukus - iš tiesų yours truly gavo 27! Nors šiandien grįžęs belgas man teigė, kad ir 22 yra labai neblogas pažymys. Yeah, I know, but I am a bit nerd...
Kuo arčiau grįžimo data, tuo labiau nutolus nuo Lietuvos jaučiuosi. Lyg kokiam tarpekly – būsena „tarp“. Tiek mažai bereikia, ir pasinersiu į buvimą čia visu kūnu. Jau dabar esu panirus maždaug iki ausų geldelių.
Esu žmogus, kuris negali lakstyti iš vietos į vietą. Kuris prisiriša – mano pirštai tai virvių vijos. Mazgus veržiu stipriai.
Paskaitau tekstus iš Lietuvos, pasižiūriu į nuotraukas. Ir atrodo, kažko jau ten nepagaunu. Vilnius susirado kitų meilužių. Vilniaus žmonės susirado kitų meilužių. Pavasaris siautėja ir be manęs. Poetai tikriausiai ir vėl siunčia ratu „Čepkelius“ autobusėly į kurį nors Poezijos pavasario paukštės išsiilgusį provincijos miestelį, „Suokalby“ ir kitose nevilties knaipėse ant stalų šoka pagyvenusios moteriškės, filologynas bruzda sesijinėm nuotaikom.
O Udine – švelni ir rūpestinga, kokios tebūna moterys, atsargi, neprisileidžianti žmonių iš karto, bet prisileidus – apgaubia tave kalnų glėbiu ir nebepaleidžia. Sako, visi čia grįžta. Pagyvena, pavyzdžiui, Milane, Turine ir grįžta.
Nusipirkau batus kalnams. Gyventi bute su vaizdu į Alpes. Gal ir sutikčiau. Vis spangstu kažką apie jų įspūdį, kaip pavyzdinė lietuviškų prie vieškelio palinkusių pušelių kraštovaizdžio atstovė. –Bet gi pas jus jų irgi yra?.. –Aha, pas mus aukščiausias kalnas beveik siekia tris šimtus metrų...
Užtat turim šimtą kilometrų jūros, o čekai neturi išvis, tai labai dūsauja. O čia – galvą pasuksi į vieną pusę – kalnai, į kitą – jūra. Senasis žemynas dabar atrodo toks nedidelis. Kišenėse švilpia vėjai, o tarp tų vėjų – oro lėktuvėlių bilietai į Londoną, Prahą ir dar sykį Udinėn. Nes Viloj Manin, Codroipo miestely, kuriam kartais paklysta mano laiškai, adresuoti Codroipo gatvėn, bus Munch‘o paroda – labai gerą priežastį grįžti sugalvojau.
Praradau laiko jausmą, du mėnesiai ar dvi dienos, rodos, tiek pat. Tirpsta lyg sniegas.
Itališkai kartais vis dar vietoj „dar“ pasakau „jau“, ir atvirkščiai. Na, ir elementari gi klaida, pagalvoju. Bet tada pagalvoju dar kartą – kaip greit tai, kas dar bus tampa tuo, kas jau buvo.
Kai galų gale radau ir savo pažymį ant profesoriaus pavarde beveik „pilkas“ durų – pirma kelis kartus, pasitikrinau, ar mano tikrai šitas, gerokai mažesnis už kitų Erasmus, tada nuliūdau, po to susinervinau, vėliau supykau, šiek tiek pasikeikiau, galiausiai mane kolegos ir draugai beveik įtikino, kad normaliai čia su tuo balu, svarbiausia, kad išlaikiau. (Prieš akis pralėkė trys Carlo Goldoni komedijos Veneto dialektu, keliskart perskaityti penkiasdešimties lapų itališki konspektai, kaip gongas suskambėjo visos prie jų praleistos valandos. Paskui pradėjau galvoti apie simbolinę pažymio reikšmę, kaip negaliu jo emociškai atsieti nuo savęs pačios vertinimo. Ai, vaikystė, matyt, Freudas.)
Italijoj balų sistema trisdešimtbalė, prancūzijoj dvidešimtbalė, pas mus, kaip žinia, dešimtbalė. Ta proga Mari skaičiavo skaičiavo, bet taip ir liko pasimetus tarp tų skaičių. Vėliau ji plepėjo telefonu prancūziškai ir lyginosi suknelę – rytoj išvažiuoja į draugų vestuves, rodos, Strasbūre. Belgas su draugais belgais kelioms dienoms apsistojo Lignano miestely, netoliese Udinės, prie jūros. Eliška – savaitei Prahoj. Kaip aš jų visų pasiilgsiu - - -
Vakaras baigėsi čekų dienos filmu (kažkodėl jaučiu didžiulę simpatiją čekams ir slovėnams, su jais turiu daug ryšių, ir šiek tiek mažesnę kroatams bei slovakams, su kuriais neturiu tiek daug ryšių), kuris buvo toks geras, toks krasny, kad jau norėjau sakyt Terezai, jog turėtų didžiuotis, bet tada pagalvojau, na, ir supatetiškėjau gi aš. (Ratu prasisuko mineralinio buteliuke įsisukus slivovica – tik atsargiai, Ramune, sako T. Nesijaudink, atsakau, aš gi lituana ir net nesusiraukiu gurkštelėjus.)
O iš tiesų gražiausios Canti di Udine išgiedamos kur nors, pavyzdžiui, pakeliui iš via Codroipo į via Ungheria, kelyje, kurį pradedu žinoti geriau, nei kelią į universitetą, vienoj rankoj dviračio rankena kitoj – skėtis, virš kurio – pavasarinės krušos ledai, nors susiplak kokteilį. Nors daug plakti nereikia, užtenka apsukti mane kelis kartus pagal arba prieš laikrodžio rodyklę. Bet jei jau kalbam apie laikrodžius, norėčiau, kad jie sustotų būtent dabar.
* filmo "Protektor" epigrafas. Taip Hitleris kalbėjo apie čekus. Bet aš ne apie juos. Pati negalėčiau tiksliai įvardinti apie ką.
Kas tiems italams šiandien pasidarė? Priėjau prie dėstytojos, pavarde beveik turgus, kad paklausčiau, kaip galiu užsiregistruoti į egzaminą, jau žiojausi, bet ji mane aplenkė: o neskaudėjo, kai auskarą vėreisi? Ir dūrė pirštu mano lūpos pusėn. Taip ir likau išsižiojus, paskui visgi atsakiau, kad ne (neprisimenu aš tos savo paauglystės) . –Tikrai neskaudėjo? -Truputį... -Tai ten ir kitoj pusėj pradurta? Galiausiai visgi paklausė, tai ko aš ten norėjau. Paskui net iš kur esu pasiteiravo, bet taip ir nesupratau jos reakcijos į „lituana“, maždaug – „aha“. O aš jau tikėjausi, kad užsimins ką nors apie archajiškiausią indoeuropiečių kalbą, baltus...
Už kokios valandos to paties paklausė kažkokia studentė italė. Kas čia dabar per stereotipinis klausimas, ir dievaži, kelintas dabar dešimtmetis? Gerai, kad čia bent jau ne jėzuitkė, kur kai kurios mokytojos pareiškė, kad per jų pamokas su auskaru po lūpa aš nebūsiu, liepdavo atsistot ir eit išsiimt. Pasiaiškinimai už uniformos nenešiojimą ir dar tuziną dalykų, griežti ir smerkiantys žvilgsniai, moralizuojantys pokalbiai, buvimas vienintele mergina klasėj su „pateisinamu“ elgesiu, paskui išsiskyriau kitaip – tiesiog žliumbdavau klasėj ar mokyklos tualete, galiausiai išėjau iš ten pati. Baigus mokyklą geriausių metų abiturientų priėmime, pas tuometinį premjerą, iš trijų klasių jėzuitkės laidos sutikau tik du žmones. (čia ne aš, man, beveik kaip Rokui Žilinskui, ant nuospaudos užmynė, tai nuospaudos ir kalba).
Galvoju, kad tas metalinis gelžgalėlis po mano lūpa, atsiradęs iš paaugliško maištavimo, – kaip mažulytis simbolis. Į kurį teisę visuomet jaučiausi turinti. Lygiai taip pat ir kova už LGTB teises man atrodo svarbi ne vien dėl homoseksualų, bet dėl bet kurio iš mūsų teisių būti savimi, būti, tokiu, koks esi, kitokiu, išskirtiniu ir išsiskiriančiu. Juk gražiau gyventi įvairiam, spalvingam, atviram pasauly, nei apsistačius skambių lozungų, moralinių ir religinių spekuliacijų sienom.
Mažumėlę sugadinau langines... Sakysit, o kaip jas galima sugadint. Ogi paprastai – pas mus jos tokios mechaniškai-automatiškos. Patrauki virvelę ir kyla į viršų, patrauki į kitą pusę – leidžiasi žemyn. Tai kai patraukiau sykį, tai iš viso išnyko kažkur lubose. Nežinau, gal jas ateiviai pagrobė. Bet aš nebūčiau aš, jei nebūčiau pusantros valandos bandžiusi jų sutaisyt. Beveik išsiaiškinau mechanizmą, išardžiau viską (paskui atgal sudėjau), bet kodėl nebeveikia, vis tiek nežinau. Lipau ant nežinia kiek metų išgyvenusio ir kiek erasmus studentų mačiusio stalo rizikuodama savo gyvybe. Ir viskas veltui! Tai dabar kasdien mane pažadina saulė (arba, dažniau, lietus), o vakarais šviečiu užsidangsčiusiems kaimynams kaip švyturys (o jaučiuosi tai biškį vojeristiškai). Labai tikiuosi, kad mūsų gobšoka buto savininkė nepastebės ir mano trijų šimtų eurų deposito sau nepasiliks... (kai nebėra išeities, visada dar galima prasigooglint, vdrug kam nors irgi taip buvo) (ant kitos pusės lentos, kurią sugebėjau nuimti, radau užrašą „sereno“ (arba reiškia vardą, arba „giedras, ramus“), tai gal ne man vienai taip buvo nutikę. Gal čia kokia nors žinutė...) (kai nėra kam pasiguost, tai guodžiuosi blog‘ui).
Prieš tai kažkada buvau beveik sugadinus skalbimo mašiną, siurblį (kuris kaip žaislinis ir vis tiek veikia tik parodomuoju lygiu) ir gal dar kažką. Paskui skalbimo mašina sugedo iš tiesų, bet belgas pagal draugo skalbimo mašinų specialisto instrukcijas telefonu sugebėjo ją pataisyti. (Taip taip, mūsų belgas yra beveik šventas ir nepakartojamas.)
Sakyčiau, čia mūsų buto prakeikimas, bet kur ten. Nebent išsinešiau jį su savim. Jau nebesiplėsiu, kaip mes su kita Erasmus (ta pačia, su kuria abi nuėjom ne į tuos universiteto rūmus per egzaminą) aiškinomės, KUR vis dėlto dėstytojas pavarde beveik „pilkas“ turėtų iškabinti egzamino rezultatus. Šiandien aš tuos rezultatus radau, tik kas iš to. Daug skaičiukų, kurie vargšei Erasmus, susiprotėjusiai ant egzamino lapo tik gražiai išraityti vardą ir pavardę su prierašu „Erasmus“ skliausteliuose, bet ne numero di matricola, nieko nesako. Tiesa, dabar jau žinau tą savo numero di matricola, nu bet tai kas iš to. O rezultatus sapnavau bent tris kartus (sykį buvo 19, sykį 27, sykį 5, (Italijoj, kad išlaikytum, turi gauti bent 18, o aukščiausias pažymys – 30). Dar galiu paminėti, kad dėstytojo priėmimo valandos yra tik pirmadieniais, ir buvo pasibaigę maždaug prieš pusvalandį, kai nuėjau.
Pasižiūrėjau video ir fotkes iš eitynių už LGTB teises Vilniuj. Eina sau, kaip gražu, kaip užpavydėjau tiems, kuriuos pažįstu, ir kurių nepažįstu (vadinamosios tradicinės ar netradicinės orientacijos, žmogaus teisų gynėjams, anarchistams, poetams ir kitiems), kurie laimingi, besišypsantys ir mojuodami spalvotomis vėliavėlėmis, nešini plakatais („meilė nežino lyčių“, "esu krikščionis, hetero, šeimos tėvas, remiu žmogaus teises", „neapykanta - ne šeimos vertybė“,) ėjo Neries krantine. Gaila, kad šią gegužę esu čia, kur homoseksualiems žmonėms jau nebereikia kovoti už galimybę išskleisti vaivorykštės vėliavą.
Homofobai sako, jog tai shame, o ne pride. Nu tai ok, pride tuomet tikriausiai yra mėtyti į taikias eitynes dujų užtaisus, dešreles ir plytgalius, žygiuoti su pakoreguotomis (nes įstatymas gi biškį draudžia) hitlerinėmis vėliavomis ir atributika, prisipūsti guminę valtį ir perplaukti ja Nerį, kad galėtum sušukti kažką apie pyd**us, stoviniuoti šalia su Lietuvos vėliava (aha, patriotizmas čia labai į temą), plakatais "nuokrušoms ne", „čia ne mes homofobai, o jūs nenormalūs“, „šalin rankas nuo mūsų vaikų“ (gal galima pagaliau nebepainioti savokų, prie ko čia vaikai, beje , Ežiukas Vilniuj parašė labai gerą FAQ), „gėjus nužudė mano draugą“ (neturiu net žodžių pakomentuoti. Tik būtų įdomu paskaičiuoti, kiek homoseksualų buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiek buvo gydoma psichiatrinėse ir keliose valstybėse iki šiol už homoseksualumą taikoma mirties bausmė). Dar galime didžiuotis pora savo politikų, kurie kurstė neramumus (na, juos bent jau žada patraukti baudžiamojon atsakomybėn). Turbūt jautėsi tikri moralės ir valstybės gynėjai (kai kurie buvo pasiruošę net žūti kovoje – juk žmonės, einantys gatve su spalvotom vėliavom išties labai pavojingi. Beje, juk net katalikų bažnyčia, nors ir nepritardama eitynėms, pripažįsta, kad homoseksualai turi būti gerbiami. Tie, kur stovėjo kitoje Neries pusėje su dideliu mediniu kryžium (gal velnią bandė išvaryti), atrodo, tikrai labai pamaldūs ir religingi. Mane vis dar linksmina fenomenas, kai moralės ir religijos deklaracijų griebiasi žmonės, kurie realybėje nelabai ką turi su ja bendro. (Hitleris irgi puikiai bendradarbiavo su katalikų bažnyčia. O Gražulis aiškiai yra etaloninis doro kataliko pavyzdys. Kaip ir monsinjoras Svarinskas. Nors į bažnyčios daržą aš akmenų nemėtysiu, jai tarnauja taip pat tik žmonės. O į katalikus šiuolaikinėje suateistiškėjusioje visuomenėje irgi yra žiūrima labai įtariai.)
Na, bet vienu žodžiu: mieli draugai, kurie pasisakė prieš eitynes – ar jūs tikrai nesijaučiate nepatogiai būdami toje pačioje barikadų pusėje su tokiais žmonėmis?
gegužės 1-os grigliatą – itališką lietuviško šašlykų kepimo variantą, netoli kalnų, saulėkaitoj, +28, nusvilau pečius (bet dabar tai jau savaitė kaip pila ir pila, laipsnių gal penkiolika, pamišimas);
kaip aš su italų policija susipažinau – patys užsuko į namus. Matyt, vakarienės. Ir dar duomenis susirašė visų buto gyventojų (dabar atidžiai nužvelgiu sutiktus kaimynus, kurie čia buvo tie geradariai, kurie 22.30 paskambino policijai, nes mes per garsiai indais barškinome);
italę, kuri manė, kad Lietuva yra kažkur prie Filipinų (bet jos draugės sugėdino: „dai“, rodos jos oda ne tokia tamsi, ir nosis ne tokia plokščia);
kas ką čia būna girdėjęs apie Lietuvą, kas kur mano ją esant ir ko apie ją klausinėja (- o jūs turit kokių nacionalinių patiekalų? {maistas, aišku, yra fundamentali tema} -turim kelis. –ir kokius gi? - na, sunku paaiškinti... mes, bulvių daug valgom... dar tos salotos, kur jūs vadinat rusiškom, tai pas mus vadinasi lietuviškos, ir būna ant kiekvienos šventės stalo.)
apie itališką aperitivą, kaip sausakimšam bare šalia spritz aperol, nacionalinio italų gėrimo, kuris skamba visai neitališkai, dar gauni bruschečių – parašai ant lapuko savo vardą, kokies rūšies nori, o kai jos būna paruoštos, padavėja per visą barą rėkia, pavyzdžiui, Luca!
kaip vakarieniavau tipiškam friulaniškam restorane, kur man atnešė kugelį su bulvių koše. Rimtai rimtai! O kadangi prieš tai kalbėjomės apie Lietuvišką virtuvę (jo, daug ką čia pakalbėsi). Taip ir norėjau ištarti: štai!
apie literatūrinį festivalį, nemokamus bilietus į labai gražų Udinės teatrą (o jų čia net visi trys ), kiek straipsnių susigalvojau, kad norėčiau parašyti, kaip pajutau, kad Udinė – antri mano namai, nors žmonių iš Lietuvos vis tiek iki skausmo ilgiuosi kiekvieną dieną;
tai, kad vieno dėstytojo pavardė reiškia Gavėnia, kitos – beveik „turgus“, dar kito – beveik „pilkas“. Tos, kur beveik turgus, dabar skaitau knygą, o tas, kur pilkas, niekaip neiškabina egzo rezultatų.
Kaip besistengtum jų išvengti – nuotykiai ir neišsakomos patirtys Italijoje pas tave ateina patys, kad ir įsispraudę į policininkų uniformas, ir pabeldžia į duris.
Visi italai, kurie nesaugo ir nerakina savo dviračių, aiškiai nematė „Ladri di biciclette“. O pasidairius aplink, tai, oi kiek čia daug klasikos nežiūrėję. Come on, mes tai Maironį mokykloj visi skaitėm (o kai kurie dar universitete ir per egzaminą išsitraukė. O dar sykį norėjau kažką apie jį pajuokaut, bet staiga supratau, kad niekas nė velnio čia apie tokį Maironį nežino.).
O aš, kadangi esu linkus viską išbandyti savo kailiu, tai jau ne tik, kad dviratį mūsų namo vidiniam kiemely tingiu rakinti, kaip ir normalūs italai, bet dar sykį buvau palikus visai neprirakintą prie universiteto. Eksperimento dėlei. Ne ne, juokauju. Raktą namie palikau. Nu ir ką, nu ir nieko, po dviejų valandų vis dar stovėjo. Bet daugiau taip nerizikuosiu, širdžiai kenkia.
Kas čia man dar pas italus patiko – tai, kad jie visose viešose įstaigose skėčius palieka viduj prie įėjimo. Dauguma įstaigų net stovus jiems turi. Eini į univierą – palieki, prekybos centre – palieki, knygyne – tuo labiau. O kam tampytis lašantį. Bet, žinoma, kur ten lietuviai paliks – gi dar ims kas ir pavogs tavo vertingą aplūžusį skėtį. Plėtojau šią mintį ir plėtojau, kol grįžau namie ir berakindama buto duris supratau, kad mano skėtis tebestovi prie įėjimo į prekybos centrą. Kuris dirba iki pusės aštuonių, tai yra dar penkiolika minučių. Gerai, kad nebelijo, sėdau ant dviračio ir parsivežiau.
O jei jau apie dviračius, ir apie skėčius – tai italai suderina abu. Manęs nieks per prievartą tokiu oru su dviračiu į lauką neišvarytų (ne šiaip lyja, bet LYJA. Antrą dieną, ir dar žada lyti bent tris. Ta proga buvau palikus pernakt ant stogo skalbinius, pabudau ryte laiminga, paskui jau nebe tokia laiminga ėjau rinktis skalbinių. O belgas vėl rado progą iš manęs pasijuokti.) O italai toliau važinėja su dviračiais (tiesa, ne visi), lietpalčiais ir skėčiu vienoj rankoj.
Prie mano fakulteto dviračių kaip iš gausybės rago. Kai kurie jų stovi ir per lietų.
Šita nuotrauka tai iš Veronos. Pas mus ne taip gražu ir šiaip tingiu fotografuot, kai lyja.
