Udinės sekmadieniai

Kažkada skųsdavausi, kokie bjaurūs yra sekmadieniai, turbūt nemėgstamiausia mano savaitės diena. Tik ne čia.

Čia pažadina visą koncertą sudilinduojantys bažnyčių varpai. Truputis po dešimt. Nieko nepadarysi, reikia keltis ir eit mirkyt sausainių į cappuccino. Dar gali pusryčiams keliaut į sicilietišką užeigą netoli Giuseppe Garibaldi aikštės, kur nuo saldumynų tirpsta lentynos, ir ten jau mirkyt briošą į granita siciliana, vartyti laikraščius bei klausytis sicilietiško dialekto.

Miestas garuoja nuo karščio ir tingiai raivosi, išmėtęs kažkur visus savo žmones. Vidurdienis, žingsniuojam į centrą nusipirkti duonos, bet ir šitas prekybos centras jau nebedirba arba gal vasarą sekmadieniais nedirba visai. Užtat dirba Feltrinelli, tai vietoj duonos nusiperkam knygų.

Tuomet, žinoma, reikia prisėsti kokioj kavinukėj išgerti kavos ar kokteilį, galima suvalgyti ledų, bet vakar suvalgėm po puslitrį ir aš prisiekiau nežiūrėti į juos bent savaitę. Toks mažutis, toks mielas miesto ritualas - kasdien išgerti kavos ne namie, perversti ašarotais italų futbolininkų veidais nusėtus laikraščius, stebėti žmones, einančius pro šalį ar sėdinčius prie kitų staliukų. Štai už mūsų elegantiškos pagyvenusios damos geria vyną ir rūko popietinį cigarą, skardžiai skamba jų balsai ir juokas. Čia gali išvažiuoti į erasmus net jei tau penkiasdešimt, o jei tau septyniasdešimt - grakščiai parkuojiesi savo dviratį ir vaikštai susikibus už rankų su savuoju, akyse velniukai. Kartais pasijuntu pasenus - pažymėta nelaisvės ženklu, lyg randus nešiojuosi savyje visos tautos istoriją. Man niekada nebūna viskas taip paprasta, jei gerai, tai, matyt, kažko nepastebėjau arba tuoj ims ir pasibaigs. Džiaugsmas turi būti sunkiai uždirbtas ir nusipelnytas, o kančia yra vertybė - įšnabždėjus mums į pasąmonę krikščioniškoji tradicija. Bet, ką prisišnabždėjo sau Vakarai? Ir liūdesys ir kančia yra normalios būsenos, kartais daug gražesnės, nei pamanytumėt. O jūs norite tai išraut, įrašyt į ligos istoriją, išpurkšti pesticidais, lyg bakterijas nukenksminti vaistais.

Tačiau šiandien sekmadienis, šiandien nenoriu dar kartą leistis į apsunkinančius pasvarstymus su savimi, šiandien trumpa suknelė glosto mano kojas ir man patinka šitas klimatas vien dėl to, kad kasdien galiu nešioti sukneles.

-O tai ką šiaip žmonės čia veikia sekmadieniais tokiu metu? - klausiu bandydama nuspėti, kur pasislėpė visos miesto dvasios. - Na, per tokį karštį tai arba važiuoja prie jūros, arba į kalnus, arba tiesiog lindi namie, laukia, kol į vakarą atvės. Vakar ir užvakar išbandėm du netolimus kurortus, vienas čystai kaip Palanga, tik be Tiškevičiaus parko, tai dar blogiau, gal greičiau kaip kokia Šventoji, o kitas, būčiau sakius, kaip Nida, tik tiek, kad tūkstančiu kitu metų senesnis. Pasimaudai, pavaikštai po romėnų griuvėsius ir pavalgai šviežios žuvies kokioj nors viduramžiškoj užeigoj.

Užtat sutinkam ilgaplaukį metalistą, "Black Stuff", airiško Udinės pub'o, vienos tų retų vietų, kur gali gauti įvairiausių rūšių alaus ir skamba rock'as, savininką. -Kurgi vaikštai per tokį karštį? - klausi. - Aš tik pavalgyt, dabar vėl į barą. Ir nuplevėsuoja.

O mes parplevėsuojam namo. Aš netgi gaminu pasta carbonara, esu puiki virėja pagal instrukcijas (dabar pabarstyk druskos ir pipirų, pamaišyk), o ir be instrukcijų jau moku pagaminti kokius visus penkis patiekalus. Tiesa, dažniausiai ką nors ruošdama (nes aišku, kad ne sau vienai, man vienai užtenka ir šaldytų picų) nervinuosi ir beveik būtinai nusideginu kokį pirštelį, bet ką jau ten.

Tingi sekmadienio popietė, už lango Alpės, o gražu o gražu, turbūt dar gražiau todėl, kad čia taip garsiai ir greit tiksi laikrodžiai ir kas pusvalandį ne be užuominų suskamba bažnyčių varpai.

„Ahh home, let me go home. Home is wherever I‘m with you“

Prie visų mano tekstų temų ir žodžių fetišų prisidėjo dar vienas – home. Apmąstyti namus, apmąstyti kalbą – štai išvažiavau, štai distancija, štai sumąstau vienaip, o po mėnesio mąstau jau vėl kitaip. Ir kalba lieka tik kalba, ir namai nebereiškia vien vietos.

Visas desktop‘o ekranas pribertas word‘o failų su nepabaigtais, nepublikuojamais tekstais ir jų užuomazgomis. Traukiniuose po Toscaną padrikai prisikribenau pusę užrašų knygelės. Parašysiu, parašysiu ir apie ją, bet turbūt ne čia. Nes ir draugas R. sakė –  brangink savo klaviatūrą.

Muzika yra mano trankviliantai. (Kai visi užknisa, kartais užtenka ausinių.) Muzikos grupės reiškia žmones ir kasdieninės estafetės atkarpas. Seniai jau nesiklausiau ko nors panašaus į Edward Sharpe & The Magnetic  Zeros. Ir tas jų smagumas net neužknisa. Ilgaplaukiai apsinešę hipiai visada buvo simpatiški. Jūs, tie, kurie skaitot ir kurie ne, turbūt labai nustebtumėt, jei sužinotumėt kuri grupė, kuris albumas ar daina man kurį iš jūsų reiškia. Gal net pradėtumėt raukytis dėl mano muzikinio skonio. Jau nekalbant, kaip turėtų nustebinti jausmai, susisukę galvoje, pojūčiai, lakstantys kūnu winamp‘o shuffle‘ui bakstelėjus dar vieną senų laikų skambesį. Kiekvienas žmogus – kitas jausmas. Visa emocijų virtinė, susidėliojanti iš kartu praleistų popiečių, tikėtų ir netikėtų susitikimų, tuo metu galvas okupavusių minčių, atsitiktinumų. Una catena di coincidenze ir štai aš čia. Galvoju, ironiška ar ne, kad gražiausią mano gyvenimo nuotykį, trukusį pusę metų, baigs vienų labiausių grupių koncertas. O Vilniaus vaiduokliai jau stumdosi dėl geresnių vietų oro uosto laukiamojoj salėj. 

Slovėnija: po vėsias grotas, į uolas įkaltas pilis ir drakonų miestą

Vis skundžiaus, kad ne, dabar tai jau tikrai per karšta. Gyventi galima tik naktį, ir kur tie Udinės lietūs, kai jų labiausiai reikia? Tai ta proga vėl išvažiavom į Slovėniją. Na, nesakyčiau, kad Slovėnijoj šalčiau, nei Italijoj, nors slavai ir atrodo labiau šiauriečiai nei romanai, bet ten yra tokia Postojnska Jama – dvidešimt keli kilometrai grotų. Traukinukas paneria po kalnu, žemė lieka keturiasdešimt metrų virš mūsų, bėgiai nardo tarp stalaktitų ir stalagmitų. Lauke +32, grotose +8 ir stingsta pirščiukai, nes, aš, aišku, su trumpom rankovėm ir be jokių ten megztukų, kas ims su savim megztuką, kai plius trimdu?! Nieko aš nežinau apie tas grotas, pas mus tokių nėra, o už tris eurus palto tai tikrai nesinuomosiu. (O fotografuot irgi neleido, tai čia tik viena nevykus nuvogta.)

Kai reikia rinktis italų ar anglų kalbą, mane visuomet ištinka dilema. Kad ir kaip nusivils manim kolegos, pasirinkau angliakalbį gidą. Hėlo, hau ar jū ingliš toking grūp? – sako slovėnas gidas (oi, gal reikėjo rinktis italų) ir vedasi mus po stalaktitais stalagmitais pridrabstytus tunelius. Čia The Beauty Caves, kurie taip pavadinti buvo turbūt todėl, kad labai gražūs, čia Rusų tiltas, o čia Spagečių urvai, nes tie stalaktitai labai į spageti panašūs, čia matot Pizos bokštą, kurį italai iš mūsų nusikopijavo, italai apskritai viską kopijuoja... (Hehe, gal ir gerai, kad ne pas italus nuėjom).  

Dar ten gyvena tokie padarėliai human fish, kurie nelabai ką bendro turi nei su human, nei su fish, ir kurie yra tokie mažyčiai, kad jų net nesimato. (Gal išvis čia tokių nėra? Apgavikai.)

Tiesa, o parke netoli grotų mus pasitiko, oi, kokia didelė gyvatė (nors Reda sakė, kad čia ne gyvatė, o geltonskruostis žaltys). Pratęsėm dar kalnuose išsivysčiusį diskursą:  -Nėra pas mus gyvačių, aš tau sakau!  Iš to beviltiškumo, kaip pagrįsti šitą faktą: Vikipedijoj parašyta! Nei kalnų, nei gyvačių nėra.                                  – Pirmas Vikipedijos sakinys apie Lietuvą?..

Už devynių kilometrų nuo grotų į uolą įsprausta beveik pasakų pilis – Predjamski Grad. O pilies langai – lyg ant sienų iškabinti paveikslėliai su nutapytais Šveicariškais peizažais. Niekada nebuvau Šveicarijoj, bet žalios kalvotos pievos su besiganančiom karvutėm ir susibūrusiais raudonstogiais kaimų nameliais man asocijuojasi su Šveicarija. Kadaise būdavo tokios šveicariško šokolado reklamos, gal dėl to. 

O tada važiavome namo. Bent aš taip maniau. Važiavom važiavom. Liubliana 64 km. Važiavom toliau. Liubliana 32 km. O, ne taip ir toli, - galvojau. Liubliana 16 km. Ne nu, tikrai galėtume užsukti, kad jau taip pakeliui. Dar po kokių dešimt minučių supratau, kad šiaip tai nelabai pakeliui, tiesiog mane ėmė ir atsivežė į Liublianą.

O Liublianoj mus pasitiko ant tilto sutūpę drakonai. Nu blyn, - galvoju- drakonai! Čia tau ne kokios Žaliojo tilto skulptūros. Miesto simbolis – drakonas. Dievaži, kaip gražu! 

Liubliana taip ir atrodo – turi savy kažką pasakiško, mitologiško. Vidury miesto, ant kur kas didesnės nei Gedimino kalnas (iš to „kalno“ draugai užsieniečiai vis šaipos) kalvos, stypso pilaitė. Dangaus fone fechtuojasi senamiesčio bokštai, miestą girdo Liublianicos upė, kurios paviršium lyg vandens čiuožikai slysta mažutėliai laiveliai. Šeštadienio vakaras, miestas slovėniškai bruzda. Vietoj suvenyrų už eurą nusiperku Vonnegutą, angliškai. Pagrindinėje aikštėje – tuntai kėdžių, dauguma užimtos, turėtų prasidėti kažkoks renginys. Klausiame: kada? –Devintą, - atsako dvi merginos. Ir: - Tikrai verta pasilikt, - prideda. Į sceną užlipęs pagyvenęs vyriškis slovėniškai skaito poeziją. Po to suskamba muzika, scenoje įsižiebia pilį vaizduojančios dekoracijos ir įskrenda būrelis balerinų. Grakščiai ir lengvai lyg gėlė skleidžiasi baleto spektaklis, bet jau temsta ir mums laikas važiuoti. Pakeliui link mašinos girdime baruose ūžiant futbolą. Gana tyliai, nes Slovėnija žais tik rytoj. Tamsoje atsisveikindami sparnais pamojuoja drakonai. 

Udinės kronikos

"I sometimes get this strange and sort of uncontrollable urge to want to go home."
Georg Hólm, member of the band Sigur Rós

-Taigi... kodėl Reitz įvardino „Heimat“ kronika? – klausia dėstytojo asistentas per kino kritikos ir istorijos egzaminą.

Flashforward

Po vidurnakčio, tuščiose Udinės gatvėse trumpom suknelėm plevėsuoja trys gražiausios šito miesto mergaitės, užsienietės, sako „šuo“ ir krenta iš juoko. Are you šuo/sure? Įsipainiojus nesustabdomam juoke pajuntu, kad gera gyventi, kad nieko daugiau nereikia. Trumpas flashbackas: savaitė, gal pora prieš mano išvykimą, po knygos pristatymo, sėdim Suokalby su trim kitom žaviom mergaitėm ir labai labai juokiamės. Pajuntu tą patį. Nesustabdomas juokas sustabdo laiką. Juokas, kai vieni kitus suprantam betapiškiausiai, nepaisant kalbų barjerų, kuris čia dažnai ir gimsta iš kalbinių nesusipratimų, kuris suvienija nepaisant amžiaus, tautybės, skirtumų, kategoriškai nesutampančių požiūrių, amplitudėmis besidriekiančių jausmų gamų vieni kitiems.

Flashback

Išeiname iš buto. Kaimynė butu žemiau, elegantiška senutė, žiūri į mus, šypsosi ir sako, kad esame gražiausias dalykas šiame name, kitiems belieka pasislėpti. Mes tik nepatoginamės, dėkojame, plevėsuojame suknelėm ir blakstienom. Einame vakarieniauti. 

Grįžtame, belgas visas labai stipriai apkabina. Atsisveikinam. It was a great time here together. 

Flashback

Pirmas vakaras, aš, įsvirduliuojanti su nepakeliamais lagaminais, prie stalo vokietės, lazanija ir belgas su nemirtingais, taip ir neišsekusiais bajeriais, po valandos atsikraustančios čekės. Antras vakaras – visi einame į barą. Belgas kalbina Elišką. Matėsi, kad ji iš pat pradžių jam krito į akį. Bet kas galėjo žinoti, kaip ten susiklostys. Už poros savaičių belgas kraustosi į Prahą. 

Flashforward

Po egzamino, vidurdienis, mieste karšta kaip pekloj, sėdžiu San Giacomo, savo mylimiausioj šio miesto aikštėj, šalia šurmuliuoja turgelis, raumeningi vyrai kapoja tarp ledukų panardintą žuvį, mano rankose gelato, kurie tirpsta greičiau, nei liežuvis juos paliečia, rašau atvirlaiškį. Mintyse daug flashbackų, kaip skirtingiausiom progom sėdėdavau čia keturis mėnesius. Vakarai baruose, išsidėliojusiuose staliukus į aikštę, su Erasmus, butokais, trumpam aplankiusiais tėvais, cappuccino po paskaitų su drauge austre, kaip sėdėdavau ant fontano atbrailos (šitoje aikštėje nėra suoliukų) lygiai taip pat, kaip šiandien, žiemą, pavasarį, dabar, nežymiai keitėsi metų laikai ir kraštovaizdis, orai, paros laikas ir būsenos, laiškuose dėliojami žodžiai ir adresatai, pro šalį einantys žmonės, nepažįstami, dar nepažinti, nepažinosimi.

Tąsyk šiek tiek lietinga piazza San Giacomo

Rytas. Tuščias butas, ant svetainės stalo labai vienišai guli belgo palikti raktai. Stoviu balkone, stebiu beveik nučiupinėtą via Codroipo, rūkau, nors prieš kokius du mėnesius vėl mečiau, kone fiziškai dursto ilgesys, panašus į ilgesį Vilniaus, kurį išgyvenau baltą, nesibaigiančią Vilniaus žiemą. Dilgčioja susikurta antra heimat.

Paskutinė vakarienė

Kadangi belgas netrukus išvažiuoja (žinau, žinau! Aš irgi verksiu kruvinom ašarom jį išlydėdama), tai penktadienį įvyko paskutinė vakarienė. Vakarienė, aišku, kaip visada virto festa, bet bent policininkai šįsyk nesivargino mūsų aplankyti ir raštelių iš kaimynų, ryte, rodos neradome.

Viskas prasidėjo nuo aperityvų (ir kur aš grįžus rasiu spritz aperol, kur?!), kuriuos supilstė spritzmaster belgas, balionų, su visokiais užrašais, ir nuotraukų. O nusifotografuoti kartu buvo nuspręsta visuose kambariuose, įskaitant virtuvę, koridorių, du balkonus ir du vonios kambarius. Tai kas su kavinukais rankose, kas su samčiais, kas su batais prieškambary, skalbiniais, vonios reikmenimis ir dar belekuo rankose. O prieš tai buvo fotkintasi su lietuviška atributika, kurią man atvežė tėvai, o aš įteikiau butokams (belgas visą vakarą pravaikščiojo su Vilniaus medaliu ant kaklo). Dabar ant vieno šaldytuvo kabo užrašas „į sveikatą“ prisegtas Trakų pilim. O kitam, kurį aš vadinu alkoholio šaldytuvu, vis dar daug butelių vyno, nesibaigiančio čekiško ir belgiško alaus bei kitokių gėrybių.

Paskui buvo čekės vakarienė, kaip visuomet neįmanomai daug maisto („aš jau ir taip pasiaukojau ir suvalgiau šitą gabaliuką, dabar tavo eilė!“), eksplodovat, paskui buvo vynas ir galiausiai buvo lietuviškas midus. Skanus koks, reikės gal ir grįžus į Lietuvą retkarčiais jo išgert.

O paskui paskui, paskui pabudau, butokai jau buvo išvažiavę į Liublianą, pusė buto išrašinėta „į sveikątą“, sproginėja balionai, o aš sėdžiu su krūvom itališkų lapų apie naratyvo teoriją, kuriems įveikti turiu šį gražų savaitgalį, klausau Beirut, gurkšnoju baltą vyną, užkąsdama vakarykščia vakariene ir sakau, kad tuoj tuoj jau tikrai mokysiuos. 

Kaip mūsų buto moksliukei, kuri net ir iš Durno egzamino kažkaip gavo 28, visi man sako, kad viskas bus gerai ir su kinu. O man tai kas – vynas, balionai ir geri filmai, transformavęsi į realybę.

Piran, Piran

Italijos respublikos dieną švenčiau Slovėnijoj. O Slovėnijoj tai ką, beveik taip pat, kaip Italijoj, tik itališkai čia kalba ne kiekvienas, bet kas antras. Čia restoranas vadinasi restavracija, nuo miesto sienų retkarčiais itališkai suriaumoja Venecijos liūtai, čia rankos rankose, slepiamoji daugiskaita – nauja mano susikurta gramatinė kategorija, italai neturi žodžio braidyti, o vanduo birželio pirmą visai kaip Baltijoj kokį rugpjūtį, sykį išsimaudau, kad užsidėčiau pliusiuką, paskui empiriškai paneigiu visas prieš tai išsprūdusias kalbas: mes iš šiaurės, mes įpratę, mums norma ne tai, kas jums norma. Baltijoj tai iš bėdos įlįstum, o čia gi Italija, tfu, Slovėnija, beveik nėra žmonių, o ir tie nesimaudo. Čia mane išvadina užsislaptinusia siciliana, nes vakare plius dvidešimt, šalia italas trumpom rankovėm, o aš visa sustirus, užsisagsčius megztinį ir įsisupus į skarą. -Na na, gali nebesislėpt ir prabilt savo sicilietišku dialektu. Che dici, braidiamo?

Ak, Piran, Piran, lyg delnas atkištas jūrai, sulektais tavo pirštais kopiam į kalną, stačiais laiptais – į pilaitės viršūnę. O toliau jau nebėra kur, nebent į dangų, bet kad čia ir taip rojus, apačioje jūra, skalaujanti įvairiaspalviais nameliais ir siaurutėm gatvelėm apaugusius tavo nagus, horizonte įbrėžtas blykčioja Triestas, jūros paviršių glamonėja laivai, saulėlydis. Dolce compagnia, saldu saldu, lyg medaus lyžtelėjus. 

Ak, Piran, Piran, pasitiesęs adzūrinį jūros kilimą deginiesi, bet įdegam tik mes. Ką tik iš jūros ištraukta kepta žuvis, traškūs kalmarai, vynas vakarienei, amarenos štrudelis ir cappuccino pusryčiams. Šitaip gera, kad norisi įsignybti.

Mi sento piu‘ bella quando sto con te. Ir išvis – Baustelle. Ant stalo bilietai liepos 17-ai į jų ir White Lies koncertą. Ausyse praskambėję pusę du tūkstančiai devintų vasario ir visą kovą. Gimtadienis, sniegas, kelias nuo stoties pėsti trečią ryto, šalti rytai pakeliui į universitetą, užtemimai užtemimai, naktys, ausinės. Netyčia atrastas Baltas melas, liūdnosios Baustelle dainos. O dabar – tai, ką kadaise jau citavau, bet nė velnio neišmaniau, kaip iš tiesų atrodo – l‘unica cosa che so e‘ la bellezza del mondo. O dabar – beveik pavaizdžiui išsipildę mano sapnai, netgi tas, po kurio italų kalbą šalia lietuvių filologijos stojimų lape rašiau didesnėmis raidėmis.