Paskutinis traukinys Italijoj – po to tik lėktuvo sparnai. Po to tik Vilnius Vilnius Vilnius. Švelnios Vilniaus vilnios. Šitaip melancholiškai, nostalgiškai kaip visuomet švyti besileidžianti saulė. Paskutiniai jos spinduliai duria ilgesiu taip, kad nuolat turiu nuryti gerklę gniaužiantį gumulą. Gaila palikti šalį, bet dar labiau gaila palikti tave, vita mia. Ir ką aš be tavęs, kaip aš be tavęs šitą mėnesį, kaip paskui.
Vis dar jaučiu burnoje paskutinio spritz aperol skonį, vis dar matau prieš save San Giacomo aikštę, kurią palaisčiau keliom ašarom. Vis dar negaliu, nenoriu rašyti tekstų, nenoriu sutikti Vilniaus žmonių, nenoriu kelti sugrįžtuvių vakarėlių. Grįžimas į Vilnių – tai maža mirtelė.
Skamba tie, kurie vakar mums grojo (vis dar negaliu patikėti, kad mačiau juos taip gyvai ir iš taip arti) – „Baustelle“ ir „White Lies“. Pro šalį rieda Italija.
Kaip norėčiau, kad daugiau niekada nereikėtų sakyti la solitudine è stile di vita per me.
