Saturday, February 5, 2011

iš meilės laiškų Vilniui

Dieną, kai turiu išvažiuoti, Vilniuje po kelių savaičių pertraukos pasirodo saulė. O koks gražus saulės nušviestas žieminis Vilnius. Iškrakmolintos stogų kepurės, tirštai balti dūmai kyla iš "audėjo" kaminų, kai taksi veža mane į stotį. Švysteli Bernardinų kapinių kryžiai, Vilnelės vandenys ir padrikai išmėtyti rajono statiniai. "Audėjo" apylinkės man primena kelius į ir iš stoties, pilnus kelioninių minčių, ir kadaise buvusį kasdieninį kelią į mokyklą trisdešimt ketvirtu. Su sunkia kuprine ant pečių, su vargše pilkų mokyklinių rūpesčių prispausta maža galvele. 

Toks gražus šiandien Vilnius, bet mintis kažkodėl - gaila, kad palieku tave tik savaitei. Lyg meilužį, kurį myli, bet jis elgiasi su tavim ne taip, kaip norėtum. Tuomet imi ir nuo jo atsitrauki nori, kad išsiilgtų, pasikviestų atgal, pagaliau pradėtų tave branginti. 

Toks tu man, Vilniau, - myliu tave, nieko negaliu padaryti, prisirišau per visus tuos metus neatpinamomis meilės virvelėmis. Ir visgi dažnai elgiesi bjauriai kaip niekšas. Todėl kartais, žinai, man reikia kitų miestų, kad turėčiau su kuo tave palyginti, kad išsiilgčiau, kad suprasčiau, jog visada būsiu tavo.

2 comments:

  1. "iškrakmolintos stogų kepurės" - labai gražu.

    Perskaičius pirmą sakinį, norėjau rašyt komentare "Vilnius - pats gražiausias miestas", bet pabaigus tekstą pagalvojau, kad vis dėlto ne, vis dėlto tas "-iausias" nulemtas ne tiek objektyvių priežasčių, kiek prisirišimo ir saugumo jausmo jame. Na, _namie_.:) Bėda ta, kad kiti miestai, kad ir kokie gražūs jie bebūtų, vis tiek lieka svetimi. Todėl Vilniui ir galima viską atleisti..

    Žinau, kad noriu likti čia.
    Arba ne: žinau, kad liksiu čia, kad ir kur kitur bebūčiau fiziškai. Tai tiesiog neišvengiama.:>

    ReplyDelete