Saturday, July 31, 2010

Egzaminų dialogai


Kadaise, per modernios italų literatūros egzaminą.
- Kas Borgese straipsnyje paminėtas kaip vienas svarbiausių italų literatūros autorių?
- D‘Anunzio, Pascoli...
- Taip, bet prieš tai.
- Aaa... D‘Anunzio? (maniau neišgirdo gal)
- Carducci.
- Aaa! (pirmąkart girdžiu)

Fizikos tfu tai yra meno psichologijos egzaminas. 
- Laba diena...
- Laba diena. Jaučiatės gerai pasiruošus?
- Mmh... (nifiga, blemba!) sunku pasakyti. Daug mokiausi! Aš čia iš Erasmus...
- Tai vis tiek ruoštis reikėjo...
- Tai žinoma, žinoma!
- Sunku mokytis buvo?
- O taip. Žinot, kalba, terminai, apibrėžimai...
- O iš kur būsit? (trumpas tradicinis dialogas apie Lietuvą) O Udinėj kaip patinka?
- Patinka patinka! (biškį išsiplėčiau paskui, kol dėstytoja negrįžo prie egzamino temų)
- Gal turit išsirenkus kuri tema jums įdomesnė, apie kurią pakalbėt norit?
- A… nežinau (durnė. Nu bet visų vienodai panašiai nemokėjau!)
- Na, kadangi mano knyga  daug lengvesnė už tą kitą (?! na, jei aš parašyčiau vadovėlį, tai jis man gal irgi atrodytų lengvesnis nei kokia kita knyga, bet COME ON. Vieną skaičiau savaitę, kitą – dieną. Po to sakinio jau jaučiau bėdą...), tai papasakokit iš jos apie indizi visivi di profondita'...
 Toliau sekė neįdomus pseudomoksliškas dialogas, su visokiais mano "nepamenu, kaip ten vadinasi tas terminas" ir pan.

- Klausykit, čia ne tik dėl kalbos... Negaliu jums rašyti daugiau nei
27 (iš 30. OMG!)
- Taip taip, žinoma, - supratingai palinksiu galvą ir išėjus iš dėstytojos auditorijos būčiau gal beveik pradėjus šokinėt, bet dėstytoja išėjo iš paskos gert kavos.

Tuesday, July 13, 2010

Svarbiausia yra pradėti mokytis. Tada, žinoma, dar svarbu pratęsti ir pabaigti.

Mano rytai pilni beprasmiško šurmulio: miegu iki vienuolikos, atsikėlus, žinoma, visų pirma išsiverdu caffelatte ir mirkau į ją sausainius, pasidėjus priešais kompą su visokiais facebookais. Vis dar nesuprantu, kaip italams pusryčiams užtenka sausainių. Na, bet po pusės pakelio jau ir aš daugmaž soti. O valgyti ką nors nesaldaus pusryčiams Italijoj kažkaip nepatogu. Jau ir taip: kaip tu gali vienu metu varoti granitą ir cappuccino? Kaip kaip, tuoj aš jums surašysiu sąrašėlį, kaip jūs galit valgyt tą ir aną, daryti šitą ir kitą.

Tada reikia prisiversti kaip nors galų gale atsiversti fiziką su biologijos priemaišom, kuri tik vadinasi gražiai - meno psichologija. Biologija dar dar, tik reikia iškalti akies sandarą itališkai, smegenų zonas ir išsiaiškinti, kas, po velnių, yra tos gangliarinės ląstelės. Bet fizika... (nu dar dėkuidie, kad ne chemija!) gal kas nors, sakau, galėtų man paaiškinti, kas yra, pavyzdžiui, skaidris? Aš jau nekalbu apie tai, kiek žodynų ir google puslapių turiu atsiversti, kol surandu, kaip maždaug visa tai turėtų skambėti lietuviškai. Och tu velnias, negi tiksliųjų mokslų mokytojos, aiškinusios, mokykis mokykis, vaikeli, gyvenime pravers, iš tiesų buvo teisios? Egzas už dviejų dienų, dėstytoja tokia gerokai kirvoka ir kažką kalbėjo apie studentus, perlaikinėjančius trečią kartą, Erasmus studentė aš šitoj disciplinoj viena, ir visai nepanašu, kad kas nors man ta proga padarys nuolaidų, iš dviejų knygų nebaigiau skaityt net pirmos, ir man beveik kyla noras grįžti laikyti šito egzo rugsėjį.

O pasiguodus juk ateina įkvėpimas mokytis, ar ne? Na ir kas, kad už lango +37, liepos vidurys ir paskutinės dienos Italijoj.

Monday, July 12, 2010

Marano Lagunare

Šito miestelio pavadinimą žinojau dar prieš atvykdama į Udinę, nes čia gyvena pirmasis mano pažinotas (kad ir netiesiogiai - ačiū, Laura:) žmogus iš šių vietovių. Giulia pusmetį su Erasmus studijavo Vilniuj (tik tuomet prasilenkėm) - dabar susikeitėm vietom. Udinės universitete kartu lankėm šiuolaikinės italų lingvistikos kursą, eidavom gurkšnoti macchiato, šnekėjom apie Udinę ir Vilnių (net ir po poros metų neužmirštamas lietuviškas frazes kaip kava su pienu, kepta duona, kita stotelė, cepelinus ir šaltibarščius, lietuvišką žiemą ir lengvai įsimylimą Vilniaus senamiestį), o prieš išvažiuodama aš galiausiai aplankiau Lagūninį Marano. 

Marano Lagunare - miestelis prie Adrijos jūros, įsitaisęs ant Marano lagūnos krašto, kuriame gyvena du tūkstančiai žmonių, ir visi vieni kitus pažįsta visiškai in literal way. Kai vaikščiojom su vietiniais Giulia ir Valentino Marano senamiesčio, kurį gali apeiti per penkias minutes, gatvelėm, tai jie sveikinosi su dviem sutiktais žmonėm iš trijų.  Nors visur aplinkui vietiniai kalba friulano, kuris yra ne šiaip sau italų kalbos dialektas, bet kartu su sardo laikomas atskiromis kalbomis ir saugomas valstybės (pavyzdžiui, Friuli regione visi vietovardžiai surašyti dviem kalbomis.) Tai štai, o maranesi, tuo tarpu, sau ramiai šneka veneto dialektu. Tai tik paskui man paaiškėjo, kodėl kartais besiklausydama Giulios su Valentinu nė velnio nesuprantu. Nors, po trijų perskaitytų Carlo Goldoni komedijų in veneto, kai jiedu kartais užsimiršę venecijietiškai prabildavo ir į mane - būdavo, kad suprasdavau to net nepastebėdama.

Marano - Aquileia'os, vieno svarbiausių Romos imperijos centrų - dabar mažučio, bet pilno romaninių liekanų, miestelio netoliese - duktė, - rašo lankstinukas. Beje, itališkai visi miestai moteriškos giminės. Labai keista, vis dar ketinu tai apmąstyti, kadangi apskritai mėgstu mąstyti apie miestus, ir pasidaryti kokias nors išvadėlės. Vėliau -  svarbus Venecijos respublikos taškas. Čia, kaip beveik visam Friuli Venezia Giulia regione, nuo sienų riaumoja reljefiniai liūtai - vieniši Venecijos klestėjimo laikų liudininkai. Kaip sakoma veneto dialektu: "Se Venesia no la fussi, Maran saria Venesia" (ital. Se non ci fosse Venezia, Marano sarebbe Venezia. - Jei Venecijos nebūtų, Marano būtų Venecija.)

Marano Lagunare, kaip gražiai skamba tavo pavadinimas, kokia skani čia kepta žuvis, kokie traškūs kalmarai, kaip gaivinančiai gerkle teliuskuoja spritzas, ir nors karšta iki beprotybės, bet iki beprotybės žydi oleandrai, barca slysta vandens paviršium, kerta lagūną, stulpeliais sužymėtu keliu - už stulpelių seklumos, už seklumų žvejų nameliai, saulė spigina viršugalvius ir raudonai spalvina pečius, tolsta Marano, artėja daugiaaukščiai Lignano viešbučiai, blizga vandens paviršius, blizga kurorto vitrinos (kam kokią tašelę už tūkstantį šešis šimtus, o kam vazelę už septynis tūkstančius eurų?), blizga prakaito lašeliai ant tūkstančių paplūdimy išsitiesusių kūnų, keliasdešimt jų įbridę į vandenį mosikuoja rankomis - vandens aerobika ar kaip ten vadinasi, laša greičiau tirpstantys nei liežuvį pasiekiantys ledai, ir truputį skauda širdį - visiškai in literal way - truputį per greit plaka, bet et, koks skirtumas, tarkim, tai tik nuvalkiotos meninės priemonės, tarkim, skauda širdį, nes liko savaitė, tarkim čia tik ilgesys virpina skilvelius ir priverčia greičiau susitraukinėti širdies raumenis - kad išnešiotų jį ir atsikratytų. Šitokie įprasti tapo mažyčiai itališki miesteliai, kad neberaginama net nesitraukiu fotoaparato. Vėl rąžau penkis pojūčius - už savaitės lėktuvas lyg didelis simbolinis paukštis išsineš mane į Vilnių - už savaitės nuvažiuoti į Marano nebebus tas pats, kas nuvažiuoti į Trakus. Už kelių savaičių mėnesių metų ilgėsiuosi šitų dienų kaip ilgimasi kažko sunkiai nusakomo, tolimo, mylėto, nebesugrįšiančio. Bet kol kas - viskas įprasta, paprasta ir tik truputį truputį dilgčioja kairėj. 



Tuesday, July 6, 2010

ne(į)vykęs pasakojimas apie dvi miestelių šventes

Galvojau parašyti apie sagras ir kitokias Italijos miestelių šventes, bet tada pamačiau, kad kolegė apie tai jau parašė, išsamiai ir įdomiai, o aš pati išsamiai ir įdomiai rašyti tingiu, tai ir nerašysiu. 

Karščiai audros, audros karščiai, apsnūdusios dienos, iš tirštos tamsos, kurią beveik gali pačiupinėti, išnyrantys kelio ženklai. San Daniele - lenkiasi ženklas, lenkiasi Šventas Danielius, užsukite. Sveiki atvykę į prosciutto kraštą. Kumpio kraštas lyg kumpa nosis (o tradicinis didžiulis kumpis jums ar ne panašus į kumpą nosį?) - kalvotas, kyla į kalvą. Pakeliui sustabdo kažkoks žmogus - pasirašykit prieš atominių jėgainių statymą. Pasirašykit prieš tą, už aną - šioje šalyje tavęs nuolatos prašo autografo. Prekystaliai nukrauti kumpiais, sūriais, šviežiais arbūzais, supjaustytais į plastikinius puodelius, kaštonais, migdolais, alaus kranais ir vyno statinėmis. Minia vilnija viduramžiškomis gatvėmis ten, kur kumpa nosis ir kumpio kvapas veda. Maistas maistas gėrimai plyšaujančios kolonėlės tuščia tara plastikiniai maišai. Ir priešingai, nei nuteikia ką tik užrašytos eilutės, visa tai gražu, paprasta, neįprasta, lengva. Festa di San Daniele. Jausmas, kad esi kažkur toli, kažkur, kur būti tau nepriklauso. Noriu plėsti įgimtos geografijos ribas, noriu plėsti bet kokias ribas, ypač tas nežymimas žemėlapiuose. Bet nenoriu tiesiog perkelti savo erdvės kontūrų iš vienų koordinačių į kitas ir prijukti prie jų, persiprogramuoti auto emigrantės režimą, nors tu ką, kaip nenoriu. Būti įpiešta į šablonus, apibrėžta ir nupasakojama. Gal dėl to negaliu rašyti ir standartinių tekstų apie keliones, apie svetimos šalies įdomybes, jei pradedu, apima beprasmybės jausmas ir metu neįpusėjus taip norisi papasakoti bet taip nėra kaip rašymas yra mazochistinis malonumas---

---malonumai šitoj šaly kartais visko tiek daug kartais jaučiuos lyg kūnas imtų viršų lyg visus paviršius godžiai čiupinėtų atbukę pojūčių čiuptuvėliai. Maistas maistas gėrimai karštis saulė jūra. Kalbėti apie maistą maistą gėrimus saulę jūrą. Kalbėti paviršius, kalbėti šablonais. ---   

Karščiai audros, audros karščiai, apsnūdusios dienos, iš tirštos tamsos, kurią beveik gali pačiupinėti, išnyrantys kelio ženklai. Castello di Vilalta - dešinėn - mosteli rodyklė. Po pilį lyg smurfai šmurkščioja žmonės drobiniais apsiaustais. Pūstakelniai kepurėti vyrai, viduramžių damos. Štai čia kala geležį, o ten išdirba odą. Štai moliniai sidro ir alaus ąsočiai, o štai mergaitė šoka pilvo šokį. Durys užrakintos, bet pily dega šviesos. Lauke liepsnoja žvakės, kažkur ten, kur tiršta tamsa apsivijusi horizontą, blyksteli miestelių  vaškas. Skamba dūdmaišiai - rąžau savo atbukusius penkis pojūčius - štai stovėk dabar ir gėrėkis, po velnių. Kažkokia sinestezija, blemba, Anykščių šilelis. O šeštas pojūtis turbūt miglotai būtų apibrėžiamas kaip kultūra. Poezija religija egzistencinis nerimas. Šeštas pojūtis šiandien ima viršų. 

O buvo visai ne taip, kaip parašiau. Buvo gražu ir ramu. Teksto suvokimo užduotis: kiek laikų įžvelgiate šiame rašinyje? Galimas atsakymo variantas: įvykusio veiksmo laikas ir pasakotojo, kalbančio iš laiko distancijos, laikas. O kiek pasakotojų įžvelgiate šiame tekste?.. Pažadu pasistengsti daugiau nekalbėti taip, kad tik pati suprasčiau. Čia tik nes kelios valandos miego ir sapnuoti crepuscolari eilėraščiai. Būtent taip ir sapnavau, kartais prasimerkdama ir versdamasi nuo šono ant šono, - juodas raides, šriftą, skyrybos ženklus ir tarpus tarp strofų.



Sunday, July 4, 2010

truputis prieblandos

Sėdžiu prieblandoj (už lango koks plius milijonas, bent trimketuri, spigina saulė, tad visi italai užsitraukia langines-žaliuzes) ir skaitau apie crepuscolarismo, tokį poetų sambūrį, kuris verstųsi maždaug kaip prieblandizmas.(Kam liepos 6-tą šventė, o kam egzaminas.) Gryni gotai tie crepuscolari, kapinės, ligoninės, liūdni parkeliai, aš toks jaunas ir, ak, mirštu, labai gražu. Fone skamba Cave'as (kai žiūrėjau "Wings of Desire", tai labai, labai užsimaniau į tą koncertą). Vienoj alternatyvioj Udinės specializuotų knygų, greičiau albumų, parduotuvėj buvau užtikus skelbimėlį apie New Wave koncertą, bet paskui taip ir pražiopsojau, kas ten kur buvo. Gal ir gerai, dabar vaizduotėj galiu susikurti ką tik noriu, pavyzdžiui, panašiai kaip iš "Wings of Desire", bet kas per filmas, eina sau. 

Kažkada, rodos, jau minėjau, kaip mane žavi italų knygų kultūra ir rinka. Tai dar labai žavi jų žurnalų rinka. Bent keturi leidiniai gotams, po kelis visokiems džiazistams, metalistams ir kitiems muzikuotojams (su Tom Waits cd, pavyzdžiui), žurnalai pavadinimais Poezija, Baletas ir t.t., kur turbūt aišku, apie ką rašoma. Popierius mano lagamine svers daugiausiai.

Grįžtant prie crepuscolari, tai įdomiausia juos skaityt prie jūros (jau, atrodė, nebėra ką nusvilti, viskas maždaug cappuccino spalvos, bet vis tiek nusvilau, šlaunis, blemba), kol kas karščiausią sezono savaitgalį, po skėteliu, kai jau neištveriamai karšta, nueinant pasėdėt į vandenį. Tada žiūri į visus šitus krykštaujančius, kūną lepinančius žmones, susispaudusios siauroj paplūdimio juostelėj, ir - o jie, ar dažnai pagalvoja? Visi mes mirsim, bet aš vis tiek labiausiai. (A.M.) Ir dar tie, kur brangūs, labiausiai. Brrr, šitaip karšta, o kūnu perbrenda šiurpas. Kaip kartais pabudus naktimis.

Guidare come un pazzo a fari spenti nella notte per vedere se poi e' tanto difficile morire. Lucio Battisti, toks dainininkas.
Vairuoti kaip išprotėjus išjungtom šviesom naktį, kad pamatytum, ar tikrai taip sunku mirti.

Saturday, July 3, 2010

"You say we look the same like everybody else / Maybe that’s 'cos we like to keep ourselves to ourselves"*


Nežmoniškam karščiui apspitus kambarius, pro pravirus langus naktimis kartais čia, Via Codroipo, girdžiu, kaip netoliese dunda traukiniai. Kelias sekundes jaučiuosi esanti Kauno pakrašty, Pabradės gatvėj, močiutės sodyboj, kur praleidau daugybę vaikystės vasarų ir kuri įrašyta į mano sąmonę lyg muzikinės plokštelės grioveliuose, skamba ir skamba galvoj, ypač sapnuose.
Kaip žinia, dimensijos sapnuose išsikreipia, o Vilnius-Kaunas mano sapnuose – vieni dažniausių maršrutų, kartais įveikiami pėsti, kartais per dešimt minučių, kartais dviračiu, šiąnakt, pavyzdžiui, Udinė pavirto Kaunu. Ir kam visi tie skrydžiai ir bagažai, dėl kurių, matomai, nervinuosi, nes paskutiniu metu beveik kasnakt sapnuoju, taigi tik šimtas kilometrų, staiga susimąstau sapne, galėtų tėtis su mašina viską pervežt. Mano sapno tėtis irgi susimąsto ir maždaug pritaria.
Tiesą sakant, vis dėlto, kaip ten bebūtų, ilgiuosi Vilniaus. I don‘t want to talk to you. And you don‘t want to talk to me. So I'll shut my eyes and think of England (Angliją išbraukiam, įrašom Vilnių). Per dvidešimt dvejus šitaip gerai į atmintį įsirašė jo gatvės, aikštės, pastatai, žmonės, kad beveik net nereikia grįžti. Kartais, kai negaliu užmigti, vaikštau jo gatvėmis, kartais sugalvoju užsukti į tas, kuriose seniai nebuvau, kartais prisėdu kasdien lankytose. Netikiu, kad Vilnius bus tas pats, kai grįšiu. Netikiu, kad bus kitoks.    
     
Pavasario gatvė atminty išlikus taip puikiai, kad galėčiau nupiešti kiekvieną jos užkaborį, kampą ar namą, jei tik, žinoma, mokėčiau piešti. (Prie vieno medinių senoviškų namų mūsų gatvėj kiekvieną pavasarį susėda čiurlionkės dailioškės moksleiviai. Kasmet pro juos praeinu, kasmet kažkas virpteli, tik nemoku išsakyti. Dailūs tie jaunuoliai ir jų eskizai. Beje, pirmoj klasėj pati ten mokiausi, tik ne paišyt, bet anyway, nieko iš to neišėjo.) Pamenu paskutines dienas Vilniuj, pilnas nerimo, nežinomybės baimės, kai norėjau sugerti į save kiekvieną namų detalę. Dabar tą patį darau su Udine. Ypač kai einam pro Piazza della Liberta‘, kuri puikuojasi didžiojoje daly Udinės atvirukų. Kai vėl ir vėl (vis dar) minu Codroipo gatvės grindinį. Kai gurkšnojam spritz aperol Piazza di San Giacomo, kuri taip pat vadinasi Piazza Matteotti, koks chaosėlis, kol supratau, kad tai vienas ir tas pats. Kur rytais turgelis, dienom kava ir vedžiojami šuniukai, naktim vynas, draugai, mylimieji. Ir tikiu, kad atstumas tėra atstumas, kažkokia materiali susigalvota kategorija. Kad tikrąjį atstumą susikuriam patys. Lėktuvo bilietai tėra lėktuvo bilietai, o tam, kad jiems užsidirbtum, tereikia suplauti turbūt tik keliolika tūkstančių lėkščių.

* Milburn "Sinking Ships"