Egzaminų dialogai

Kadaise, per modernios italų literatūros egzaminą.

- Kas Borgese straipsnyje paminėtas kaip vienas svarbiausių italų literatūros autorių?

- D‘Anunzio, Pascoli...

- Taip, bet prieš tai.

- Aaa... D‘Anunzio? (maniau neišgirdo gal)

- Carducci.

- Aaa! (pirmąkart girdžiu)

Fizikos tfu tai yra meno psichologijos egzaminas. 

- Laba diena...

- Laba diena. Jaučiatės gerai pasiruošus?

- Mmh... (nifiga, blemba!) sunku pasakyti. Daug mokiausi! Aš čia iš Erasmus...

- Tai vis tiek ruoštis reikėjo...

- Tai žinoma, žinoma!

- Sunku mokytis buvo?

- O taip. Žinot, kalba, terminai, apibrėžimai...

- O iš kur būsit? (trumpas tradicinis dialogas apie Lietuvą) O Udinėj kaip patinka?

- Patinka patinka! (biškį išsiplėčiau paskui, kol dėstytoja negrįžo prie egzamino temų)

- Gal turit išsirenkus kuri tema jums įdomesnė, apie kurią pakalbėt norit?

- A… nežinau (durnė. Nu bet visų vienodai panašiai nemokėjau!)

- Na, kadangi mano knyga  daug lengvesnė už tą kitą (?! na, jei aš parašyčiau vadovėlį, tai jis man gal irgi atrodytų lengvesnis nei kokia kita knyga, bet COME ON. Vieną skaičiau savaitę, kitą – dieną. Po to sakinio jau jaučiau bėdą...), tai papasakokit iš jos apie indizi visivi di profondita'...

 Toliau sekė neįdomus pseudomoksliškas dialogas, su visokiais mano "nepamenu, kaip ten vadinasi tas terminas" ir pan.

- Klausykit, čia ne tik dėl kalbos... Negaliu jums rašyti daugiau nei 27 (iš 30. OMG!)

- Taip taip, žinoma, - supratingai palinksiu galvą ir išėjus iš dėstytojos auditorijos būčiau gal beveik pradėjus šokinėt, bet dėstytoja išėjo iš paskos gert kavos.