Nežmoniškam karščiui apspitus kambarius, pro pravirus langus naktimis kartais čia, Via Codroipo, girdžiu, kaip netoliese dunda traukiniai. Kelias sekundes jaučiuosi esanti Kauno pakrašty, Pabradės gatvėj, močiutės sodyboj, kur praleidau daugybę vaikystės vasarų ir kuri įrašyta į mano sąmonę lyg muzikinės plokštelės grioveliuose, skamba ir skamba galvoj, ypač sapnuose.
Kaip žinia, dimensijos sapnuose išsikreipia, o Vilnius-Kaunas mano sapnuose – vieni dažniausių maršrutų, kartais įveikiami pėsti, kartais per dešimt minučių, kartais dviračiu, šiąnakt, pavyzdžiui, Udinė pavirto Kaunu. Ir kam visi tie skrydžiai ir bagažai, dėl kurių, matomai, nervinuosi, nes paskutiniu metu beveik kasnakt sapnuoju, taigi tik šimtas kilometrų, staiga susimąstau sapne, galėtų tėtis su mašina viską pervežt. Mano sapno tėtis irgi susimąsto ir maždaug pritaria.
Tiesą sakant, vis dėlto, kaip ten bebūtų, ilgiuosi Vilniaus. I don‘t want to talk to you. And you don‘t want to talk to me. So I'll shut my eyes and think of England (Angliją išbraukiam, įrašom Vilnių). Per dvidešimt dvejus šitaip gerai į atmintį įsirašė jo gatvės, aikštės, pastatai, žmonės, kad beveik net nereikia grįžti. Kartais, kai negaliu užmigti, vaikštau jo gatvėmis, kartais sugalvoju užsukti į tas, kuriose seniai nebuvau, kartais prisėdu kasdien lankytose. Netikiu, kad Vilnius bus tas pats, kai grįšiu. Netikiu, kad bus kitoks.
Pavasario gatvė atminty išlikus taip puikiai, kad galėčiau nupiešti kiekvieną jos užkaborį, kampą ar namą, jei tik, žinoma, mokėčiau piešti. (Prie vieno medinių senoviškų namų mūsų gatvėj kiekvieną pavasarį susėda čiurlionkės dailioškės moksleiviai. Kasmet pro juos praeinu, kasmet kažkas virpteli, tik nemoku išsakyti. Dailūs tie jaunuoliai ir jų eskizai. Beje, pirmoj klasėj pati ten mokiausi, tik ne paišyt, bet anyway, nieko iš to neišėjo.) Pamenu paskutines dienas Vilniuj, pilnas nerimo, nežinomybės baimės, kai norėjau sugerti į save kiekvieną namų detalę. Dabar tą patį darau su Udine. Ypač kai einam pro Piazza della Liberta‘, kuri puikuojasi didžiojoje daly Udinės atvirukų. Kai vėl ir vėl (vis dar) minu Codroipo gatvės grindinį. Kai gurkšnojam spritz aperol Piazza di San Giacomo, kuri taip pat vadinasi Piazza Matteotti, koks chaosėlis, kol supratau, kad tai vienas ir tas pats. Kur rytais turgelis, dienom kava ir vedžiojami šuniukai, naktim vynas, draugai, mylimieji. Ir tikiu, kad atstumas tėra atstumas, kažkokia materiali susigalvota kategorija. Kad tikrąjį atstumą susikuriam patys. Lėktuvo bilietai tėra lėktuvo bilietai, o tam, kad jiems užsidirbtum, tereikia suplauti turbūt tik keliolika tūkstančių lėkščių.
Pavasario gatvė atminty išlikus taip puikiai, kad galėčiau nupiešti kiekvieną jos užkaborį, kampą ar namą, jei tik, žinoma, mokėčiau piešti. (Prie vieno medinių senoviškų namų mūsų gatvėj kiekvieną pavasarį susėda čiurlionkės dailioškės moksleiviai. Kasmet pro juos praeinu, kasmet kažkas virpteli, tik nemoku išsakyti. Dailūs tie jaunuoliai ir jų eskizai. Beje, pirmoj klasėj pati ten mokiausi, tik ne paišyt, bet anyway, nieko iš to neišėjo.) Pamenu paskutines dienas Vilniuj, pilnas nerimo, nežinomybės baimės, kai norėjau sugerti į save kiekvieną namų detalę. Dabar tą patį darau su Udine. Ypač kai einam pro Piazza della Liberta‘, kuri puikuojasi didžiojoje daly Udinės atvirukų. Kai vėl ir vėl (vis dar) minu Codroipo gatvės grindinį. Kai gurkšnojam spritz aperol Piazza di San Giacomo, kuri taip pat vadinasi Piazza Matteotti, koks chaosėlis, kol supratau, kad tai vienas ir tas pats. Kur rytais turgelis, dienom kava ir vedžiojami šuniukai, naktim vynas, draugai, mylimieji. Ir tikiu, kad atstumas tėra atstumas, kažkokia materiali susigalvota kategorija. Kad tikrąjį atstumą susikuriam patys. Lėktuvo bilietai tėra lėktuvo bilietai, o tam, kad jiems užsidirbtum, tereikia suplauti turbūt tik keliolika tūkstančių lėkščių.
* Milburn "Sinking Ships"
No comments:
Post a Comment