Kažkada skųsdavausi, kokie bjaurūs yra sekmadieniai, turbūt nemėgstamiausia mano savaitės diena. Tik ne čia.
Čia pažadina visą koncertą sudilinduojantys bažnyčių varpai. Truputis po dešimt. Nieko nepadarysi, reikia keltis ir eit mirkyt sausainių į cappuccino. Dar gali pusryčiams keliaut į sicilietišką užeigą netoli Giuseppe Garibaldi aikštės, kur nuo saldumynų tirpsta lentynos, ir ten jau mirkyt briošą į granita siciliana, vartyti laikraščius bei klausytis sicilietiško dialekto.
Miestas garuoja nuo karščio ir tingiai raivosi, išmėtęs kažkur visus savo žmones. Vidurdienis, žingsniuojam į centrą nusipirkti duonos, bet ir šitas prekybos centras jau nebedirba arba gal vasarą sekmadieniais nedirba visai. Užtat dirba Feltrinelli, tai vietoj duonos nusiperkam knygų.
Tuomet, žinoma, reikia prisėsti kokioj kavinukėj išgerti kavos ar kokteilį, galima suvalgyti ledų, bet vakar suvalgėm po puslitrį ir aš prisiekiau nežiūrėti į juos bent savaitę. Toks mažutis, toks mielas miesto ritualas - kasdien išgerti kavos ne namie, perversti ašarotais italų futbolininkų veidais nusėtus laikraščius, stebėti žmones, einančius pro šalį ar sėdinčius prie kitų staliukų. Štai už mūsų elegantiškos pagyvenusios damos geria vyną ir rūko popietinį cigarą, skardžiai skamba jų balsai ir juokas. Čia gali išvažiuoti į erasmus net jei tau penkiasdešimt, o jei tau septyniasdešimt - grakščiai parkuojiesi savo dviratį ir vaikštai susikibus už rankų su savuoju, akyse velniukai. Kartais pasijuntu pasenus - pažymėta nelaisvės ženklu, lyg randus nešiojuosi savyje visos tautos istoriją. Man niekada nebūna viskas taip paprasta, jei gerai, tai, matyt, kažko nepastebėjau arba tuoj ims ir pasibaigs. Džiaugsmas turi būti sunkiai uždirbtas ir nusipelnytas, o kančia yra vertybė - įšnabždėjus mums į pasąmonę krikščioniškoji tradicija. Bet, ką prisišnabždėjo sau Vakarai? Ir liūdesys ir kančia yra normalios būsenos, kartais daug gražesnės, nei pamanytumėt. O jūs norite tai išraut, įrašyt į ligos istoriją, išpurkšti pesticidais, lyg bakterijas nukenksminti vaistais.
Tačiau šiandien sekmadienis, šiandien nenoriu dar kartą leistis į apsunkinančius pasvarstymus su savimi, šiandien trumpa suknelė glosto mano kojas ir man patinka šitas klimatas vien dėl to, kad kasdien galiu nešioti sukneles.
-O tai ką šiaip žmonės čia veikia sekmadieniais tokiu metu? - klausiu bandydama nuspėti, kur pasislėpė visos miesto dvasios. - Na, per tokį karštį tai arba važiuoja prie jūros, arba į kalnus, arba tiesiog lindi namie, laukia, kol į vakarą atvės. Vakar ir užvakar išbandėm du netolimus kurortus, vienas čystai kaip Palanga, tik be Tiškevičiaus parko, tai dar blogiau, gal greičiau kaip kokia Šventoji, o kitas, būčiau sakius, kaip Nida, tik tiek, kad tūkstančiu kitu metų senesnis. Pasimaudai, pavaikštai po romėnų griuvėsius ir pavalgai šviežios žuvies kokioj nors viduramžiškoj užeigoj.
Užtat sutinkam ilgaplaukį metalistą, "Black Stuff", airiško Udinės pub'o, vienos tų retų vietų, kur gali gauti įvairiausių rūšių alaus ir skamba rock'as, savininką. -Kurgi vaikštai per tokį karštį? - klausi. - Aš tik pavalgyt, dabar vėl į barą. Ir nuplevėsuoja.
O mes parplevėsuojam namo. Aš netgi gaminu pasta carbonara, esu puiki virėja pagal instrukcijas (dabar pabarstyk druskos ir pipirų, pamaišyk), o ir be instrukcijų jau moku pagaminti kokius visus penkis patiekalus. Tiesa, dažniausiai ką nors ruošdama (nes aišku, kad ne sau vienai, man vienai užtenka ir šaldytų picų) nervinuosi ir beveik būtinai nusideginu kokį pirštelį, bet ką jau ten.
Tingi sekmadienio popietė, už lango Alpės, o gražu o gražu, turbūt dar gražiau todėl, kad čia taip garsiai ir greit tiksi laikrodžiai ir kas pusvalandį ne be užuominų suskamba bažnyčių varpai.
