Slovėnija: po vėsias grotas, į uolas įkaltas pilis ir drakonų miestą

Vis skundžiaus, kad ne, dabar tai jau tikrai per karšta. Gyventi galima tik naktį, ir kur tie Udinės lietūs, kai jų labiausiai reikia? Tai ta proga vėl išvažiavom į Slovėniją. Na, nesakyčiau, kad Slovėnijoj šalčiau, nei Italijoj, nors slavai ir atrodo labiau šiauriečiai nei romanai, bet ten yra tokia Postojnska Jama – dvidešimt keli kilometrai grotų. Traukinukas paneria po kalnu, žemė lieka keturiasdešimt metrų virš mūsų, bėgiai nardo tarp stalaktitų ir stalagmitų. Lauke +32, grotose +8 ir stingsta pirščiukai, nes, aš, aišku, su trumpom rankovėm ir be jokių ten megztukų, kas ims su savim megztuką, kai plius trimdu?! Nieko aš nežinau apie tas grotas, pas mus tokių nėra, o už tris eurus palto tai tikrai nesinuomosiu. (O fotografuot irgi neleido, tai čia tik viena nevykus nuvogta.)

Kai reikia rinktis italų ar anglų kalbą, mane visuomet ištinka dilema. Kad ir kaip nusivils manim kolegos, pasirinkau angliakalbį gidą. Hėlo, hau ar jū ingliš toking grūp? – sako slovėnas gidas (oi, gal reikėjo rinktis italų) ir vedasi mus po stalaktitais stalagmitais pridrabstytus tunelius. Čia The Beauty Caves, kurie taip pavadinti buvo turbūt todėl, kad labai gražūs, čia Rusų tiltas, o čia Spagečių urvai, nes tie stalaktitai labai į spageti panašūs, čia matot Pizos bokštą, kurį italai iš mūsų nusikopijavo, italai apskritai viską kopijuoja... (Hehe, gal ir gerai, kad ne pas italus nuėjom).  

Dar ten gyvena tokie padarėliai human fish, kurie nelabai ką bendro turi nei su human, nei su fish, ir kurie yra tokie mažyčiai, kad jų net nesimato. (Gal išvis čia tokių nėra? Apgavikai.)

Tiesa, o parke netoli grotų mus pasitiko, oi, kokia didelė gyvatė (nors Reda sakė, kad čia ne gyvatė, o geltonskruostis žaltys). Pratęsėm dar kalnuose išsivysčiusį diskursą:  -Nėra pas mus gyvačių, aš tau sakau!  Iš to beviltiškumo, kaip pagrįsti šitą faktą: Vikipedijoj parašyta! Nei kalnų, nei gyvačių nėra.                                  – Pirmas Vikipedijos sakinys apie Lietuvą?..

Už devynių kilometrų nuo grotų į uolą įsprausta beveik pasakų pilis – Predjamski Grad. O pilies langai – lyg ant sienų iškabinti paveikslėliai su nutapytais Šveicariškais peizažais. Niekada nebuvau Šveicarijoj, bet žalios kalvotos pievos su besiganančiom karvutėm ir susibūrusiais raudonstogiais kaimų nameliais man asocijuojasi su Šveicarija. Kadaise būdavo tokios šveicariško šokolado reklamos, gal dėl to. 

O tada važiavome namo. Bent aš taip maniau. Važiavom važiavom. Liubliana 64 km. Važiavom toliau. Liubliana 32 km. O, ne taip ir toli, - galvojau. Liubliana 16 km. Ne nu, tikrai galėtume užsukti, kad jau taip pakeliui. Dar po kokių dešimt minučių supratau, kad šiaip tai nelabai pakeliui, tiesiog mane ėmė ir atsivežė į Liublianą.

O Liublianoj mus pasitiko ant tilto sutūpę drakonai. Nu blyn, - galvoju- drakonai! Čia tau ne kokios Žaliojo tilto skulptūros. Miesto simbolis – drakonas. Dievaži, kaip gražu! 

Liubliana taip ir atrodo – turi savy kažką pasakiško, mitologiško. Vidury miesto, ant kur kas didesnės nei Gedimino kalnas (iš to „kalno“ draugai užsieniečiai vis šaipos) kalvos, stypso pilaitė. Dangaus fone fechtuojasi senamiesčio bokštai, miestą girdo Liublianicos upė, kurios paviršium lyg vandens čiuožikai slysta mažutėliai laiveliai. Šeštadienio vakaras, miestas slovėniškai bruzda. Vietoj suvenyrų už eurą nusiperku Vonnegutą, angliškai. Pagrindinėje aikštėje – tuntai kėdžių, dauguma užimtos, turėtų prasidėti kažkoks renginys. Klausiame: kada? –Devintą, - atsako dvi merginos. Ir: - Tikrai verta pasilikt, - prideda. Į sceną užlipęs pagyvenęs vyriškis slovėniškai skaito poeziją. Po to suskamba muzika, scenoje įsižiebia pilį vaizduojančios dekoracijos ir įskrenda būrelis balerinų. Grakščiai ir lengvai lyg gėlė skleidžiasi baleto spektaklis, bet jau temsta ir mums laikas važiuoti. Pakeliui link mašinos girdime baruose ūžiant futbolą. Gana tyliai, nes Slovėnija žais tik rytoj. Tamsoje atsisveikindami sparnais pamojuoja drakonai.