Udinės kronikos

"I sometimes get this strange and sort of uncontrollable urge to want to go home."
Georg Hólm, member of the band Sigur Rós

-Taigi... kodėl Reitz įvardino „Heimat“ kronika? – klausia dėstytojo asistentas per kino kritikos ir istorijos egzaminą.

Flashforward

Po vidurnakčio, tuščiose Udinės gatvėse trumpom suknelėm plevėsuoja trys gražiausios šito miesto mergaitės, užsienietės, sako „šuo“ ir krenta iš juoko. Are you šuo/sure? Įsipainiojus nesustabdomam juoke pajuntu, kad gera gyventi, kad nieko daugiau nereikia. Trumpas flashbackas: savaitė, gal pora prieš mano išvykimą, po knygos pristatymo, sėdim Suokalby su trim kitom žaviom mergaitėm ir labai labai juokiamės. Pajuntu tą patį. Nesustabdomas juokas sustabdo laiką. Juokas, kai vieni kitus suprantam betapiškiausiai, nepaisant kalbų barjerų, kuris čia dažnai ir gimsta iš kalbinių nesusipratimų, kuris suvienija nepaisant amžiaus, tautybės, skirtumų, kategoriškai nesutampančių požiūrių, amplitudėmis besidriekiančių jausmų gamų vieni kitiems.

Flashback

Išeiname iš buto. Kaimynė butu žemiau, elegantiška senutė, žiūri į mus, šypsosi ir sako, kad esame gražiausias dalykas šiame name, kitiems belieka pasislėpti. Mes tik nepatoginamės, dėkojame, plevėsuojame suknelėm ir blakstienom. Einame vakarieniauti. 

Grįžtame, belgas visas labai stipriai apkabina. Atsisveikinam. It was a great time here together. 

Flashback

Pirmas vakaras, aš, įsvirduliuojanti su nepakeliamais lagaminais, prie stalo vokietės, lazanija ir belgas su nemirtingais, taip ir neišsekusiais bajeriais, po valandos atsikraustančios čekės. Antras vakaras – visi einame į barą. Belgas kalbina Elišką. Matėsi, kad ji iš pat pradžių jam krito į akį. Bet kas galėjo žinoti, kaip ten susiklostys. Už poros savaičių belgas kraustosi į Prahą. 

Flashforward

Po egzamino, vidurdienis, mieste karšta kaip pekloj, sėdžiu San Giacomo, savo mylimiausioj šio miesto aikštėj, šalia šurmuliuoja turgelis, raumeningi vyrai kapoja tarp ledukų panardintą žuvį, mano rankose gelato, kurie tirpsta greičiau, nei liežuvis juos paliečia, rašau atvirlaiškį. Mintyse daug flashbackų, kaip skirtingiausiom progom sėdėdavau čia keturis mėnesius. Vakarai baruose, išsidėliojusiuose staliukus į aikštę, su Erasmus, butokais, trumpam aplankiusiais tėvais, cappuccino po paskaitų su drauge austre, kaip sėdėdavau ant fontano atbrailos (šitoje aikštėje nėra suoliukų) lygiai taip pat, kaip šiandien, žiemą, pavasarį, dabar, nežymiai keitėsi metų laikai ir kraštovaizdis, orai, paros laikas ir būsenos, laiškuose dėliojami žodžiai ir adresatai, pro šalį einantys žmonės, nepažįstami, dar nepažinti, nepažinosimi.

Tąsyk šiek tiek lietinga piazza San Giacomo

Rytas. Tuščias butas, ant svetainės stalo labai vienišai guli belgo palikti raktai. Stoviu balkone, stebiu beveik nučiupinėtą via Codroipo, rūkau, nors prieš kokius du mėnesius vėl mečiau, kone fiziškai dursto ilgesys, panašus į ilgesį Vilniaus, kurį išgyvenau baltą, nesibaigiančią Vilniaus žiemą. Dilgčioja susikurta antra heimat.