Piran, Piran

Italijos respublikos dieną švenčiau Slovėnijoj. O Slovėnijoj tai ką, beveik taip pat, kaip Italijoj, tik itališkai čia kalba ne kiekvienas, bet kas antras. Čia restoranas vadinasi restavracija, nuo miesto sienų retkarčiais itališkai suriaumoja Venecijos liūtai, čia rankos rankose, slepiamoji daugiskaita – nauja mano susikurta gramatinė kategorija, italai neturi žodžio braidyti, o vanduo birželio pirmą visai kaip Baltijoj kokį rugpjūtį, sykį išsimaudau, kad užsidėčiau pliusiuką, paskui empiriškai paneigiu visas prieš tai išsprūdusias kalbas: mes iš šiaurės, mes įpratę, mums norma ne tai, kas jums norma. Baltijoj tai iš bėdos įlįstum, o čia gi Italija, tfu, Slovėnija, beveik nėra žmonių, o ir tie nesimaudo. Čia mane išvadina užsislaptinusia siciliana, nes vakare plius dvidešimt, šalia italas trumpom rankovėm, o aš visa sustirus, užsisagsčius megztinį ir įsisupus į skarą. -Na na, gali nebesislėpt ir prabilt savo sicilietišku dialektu. Che dici, braidiamo?

Ak, Piran, Piran, lyg delnas atkištas jūrai, sulektais tavo pirštais kopiam į kalną, stačiais laiptais – į pilaitės viršūnę. O toliau jau nebėra kur, nebent į dangų, bet kad čia ir taip rojus, apačioje jūra, skalaujanti įvairiaspalviais nameliais ir siaurutėm gatvelėm apaugusius tavo nagus, horizonte įbrėžtas blykčioja Triestas, jūros paviršių glamonėja laivai, saulėlydis. Dolce compagnia, saldu saldu, lyg medaus lyžtelėjus. 

Ak, Piran, Piran, pasitiesęs adzūrinį jūros kilimą deginiesi, bet įdegam tik mes. Ką tik iš jūros ištraukta kepta žuvis, traškūs kalmarai, vynas vakarienei, amarenos štrudelis ir cappuccino pusryčiams. Šitaip gera, kad norisi įsignybti.

Mi sento piu‘ bella quando sto con te. Ir išvis – Baustelle. Ant stalo bilietai liepos 17-ai į jų ir White Lies koncertą. Ausyse praskambėję pusę du tūkstančiai devintų vasario ir visą kovą. Gimtadienis, sniegas, kelias nuo stoties pėsti trečią ryto, šalti rytai pakeliui į universitetą, užtemimai užtemimai, naktys, ausinės. Netyčia atrastas Baltas melas, liūdnosios Baustelle dainos. O dabar – tai, ką kadaise jau citavau, bet nė velnio neišmaniau, kaip iš tiesų atrodo – l‘unica cosa che so e‘ la bellezza del mondo. O dabar – beveik pavaizdžiui išsipildę mano sapnai, netgi tas, po kurio italų kalbą šalia lietuvių filologijos stojimų lape rašiau didesnėmis raidėmis.