o kai būna liūdna, galima nueiti į stotį ir nusipirkti bilietą bet kur

Paradoksalu, bet tam, kad atsikratytum namų ilgesio, turi vėl išvykti. Turi palikti vietą, kuri kuriam laikui tapo tavo namais, kuri slegia – galbūt todėl, kad rutina čia kamuoja taip pat, tik artimų žmonių nėra šalia. Todėl reikia išvažiuoti, bet kur, kur dar nebuvai. Galbūt tam, kad susigrąžintum jausmą, kad gali būti visur, visas pasaulis yra namai.

Taigi, kai būna liūdna, galima nueiti į stotį ir nusipirkti bilietą belekur, pavyzdžiui, į tokį pajūrio miestelį – Grado. Autobusas išrieda į autostradą, vėl uodžiu jo sėdynių audeklo kvapą, jaučiu primirštą keliavimo jausmą. Lyg laukinį žvėrį ilgai laikius namie paleisti į laisvę – grįžta įgimti instinktai, sustiprėja uoslė, išaštrėja žvilgsnis, ausys tampa jautresnės garsams. Kažkur už kelių tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, greitkelių prerijose – grįžau į laisvę ir pasaulis man vėl randas iš naujo.

Ir jokios vienatvės, skirtingai nei būnant tarp žmonių – toks didelis pasaulis prieš mane ir toks didelis mano viduje.

Autobusas vinguriuodamas skrodžia mažus miestelius, pavadinimais, pavyzdžiui, Santa Maria la Longa, lyg pakelės žvėreliai šmurkšteli jų bažnytėlės, masyvių plytų namukai. Esu vienintelė užsienietė šiam autobuse, kuriuo žmonės iš miesto grįžta namo. 

[Pamenu, kaip kadaise, kai aš ir sesė buvom mažos mažos mergaitės, su močiute įsėsdavome į kurio nors maršruto troleibusą ir važiuodavome juo iki galo, paskui atgal. Smalsiai dairydavomės pro langus, klausinėdavome močiutės, ko įprastai klausinėja tokio amžiaus vaikai. Tai buvo pirmos mano pažintys su Vilniumi, kuris tada dar apsiribodavo tik nedideliu Pavasario gatvės lopinėliu ant kalnelio. Vėliau jau visa gatve, paskui artimiausiom Antakalnio apylinkėm...]

Grado pasitinka mane vandens, dumblo, šiek tiek apsvaiginančiu laivų degalų kvapu, žuvėdrų klykavimais. Tuščia tuščia, tik aš ir besispjaudantys žvejai, įtariai dėbsantys mano pusėn. 

[Galvoju, kodėl nemėgstu fast-food tipo turizmo. Ir pačios gražiausios vietos tampa banalios ir net atgrasios, kai būna nutupinėtos turistų, nublizgintos, pritaikytos tūkstančiams aršių pėdų, masyviems vakariečiams, išalkusiems vaizdų savo dideliems ant kaklo kabantiems fotoaparatams, perkantiems tašes su primityviais paveikslėliais ir užrašais „I love Venice“ arba marškinėlius „Ciao bella“. Tos vietos atrodo lyg gyvūnų iškamšos. Kai keliauji po turistiniais matais paprastas vietas, džiaugiesi kiekvienu savo atradimu, pastebėjęs, jog čia nemažiau gražu, nei prie Venecijos kanalų, jog čia autentiška, niekas šitų vietų nepritaikė turistams, nesufabrikavo. Žodžiu, šiek tiek Kolumbo sindromas.]

Užuodžiu jūrą, bet nežinau, kur ji. Aplink mane tik lagūna ir pora kanalų. Galiausiai suprantu, kad kaip visada lyg vidinės intuicijos vedama nužingsniavau į ne turistinę miestelio pusę. Tenka apsilankyti ir ten, kur blizga. Bet blizga čia tik šiek tiek. Ledų pardavėja šypsosi, šaukštu kabindama man juos į ragelį. Mąstau, kad gera būtų dirbti ledų pardavėja ir labai paprastu būdu kasdien žmones daryti laimingus. 

Visi aplinkui kalbasi kažkaip keistai. Dialektas? Friulano? Slovėnų? Atvirukų pardavėjas galiausiai man sako „Bondon“ į ką aš neatsakau nieko, tik nusišypsau, nes nesuprantu, kokia čia kalba. 

Tokia druskininkiška alėja prieinu Mare Adriatico. Gera, jaučiuosi nurimus, nuskaidrėjus, kaip šita jūra be bangų. Krantas nuklotas tūkstančiais kriauklių, plūduriuoja keletas medūzų. Nusiaunu batus, vanduo šiltas. Netoli pliažo svarstyklės už 50 centų, kuo ne Palanga? 

[Čia gyvenant galų gale beveik viskam atrandi lietuviškus atitikmenis. Matyt, lietuviška visa ko matų sistema įaugus į mūsų suvokimą. Pavyzdžiui, dabar čia pas mus labai šilta –nes Lietuvoj tokiu laiku daug šalčiau. Bet italams – nei šilta nei šalta, tiesiog įprasta, tokie pas juos matai.]

Galiausiai laukiu stoty paskutinio autobuso, kuris išvyksta iš Grado vos po šešių. Tiksliau neišvyksta, nes neatvažiuoja. Kartu laukia ir dar vienas dėdulė, tad abu pradedame piktintis visa šita netvarka ir svarstome, ką gi daryti. Kažkam patarus pavažiuojame iki šiek tiek didesnio miestelio. – Ne ne, nebėra autobusų į Udinę, - atsako autobusų stoties darbuotoje ir ten, kažkodėl net šypsodamasi. Matyt, nujaučia mūsų nuotykius. Aš jau svarsčiau apie tranzavimą (tik kur dėt dėdulę), neviltį varantis ženklas rodo Udine 26, taigi taip arti. Ir nors iki Grado nuo mano miesto tik keliolika kilometrų daugiau, nesveikas autobusas ten važiuoja pusantros valandos. Bet dabar net ir nesveikas autobusas nebevažiuoja. Dar svarsčiau skambinti prancūzei, kuri turi mašiną, ir sakyti: -Mari Mari, gelbėk. Bet viskas išsisprendė kažkaip pernelyg paprastai – iš Cervignano dar važiavo traukiniai. Tiesa, ne toks paprastas buvo mano pakeleivis. Pirma atrodęs padorus šeimyniškas vyriškis, paskui jau atrodė truputį mažiau padorus. Man atrodo, netrukus jis net nudžiugo, kad tas paskutinis autobusas neatvažiavo. –Tavęs laukia namie? Vaikai, vyras? -Na ne ne, atsakiau nusijuokus, aš su kitais studentais gyvenu (blogas strateginis manevras). –Tai gal važiuojam pas mane vakarienės? Žinai, aš vienas, neturiu žmonos, vaikų... Galiausiai dėdulė, kuriam apie kokia šešiasdešimt pasiūlė apskritai pas jį apsigyventi, sakė, nereikės mokėti nuomos. –Buvai Cividalėj? Tai galim kartu nuvažiuot, pasiimsiu mašiną, ten labai gražu. (O indas žadėjo nusivežt į Florenciją. Gal kada visgi papasakosiu istoriją ir apie jį.) Moteriškė, kuri beveik tuščiam autobuse sėdėjo prieš mus, vis atsisukdavo ir TAIP pažiūrėdavo. Ach, tos mergaitės iš Rytų Europos, turbūt pagalvojo. (Naujas, savaitei pas mus apsigyvenęs, belgas sakė, kad pas juos Lietuva išgarsėjo iš serialo "Matrioškos", apie prostitutes iš Lietuvos). Vakarieniavau vis dėlto namie, čekė paruošė nuostabų karį, o dėdulė Pietro vis dar laukia mano skambučio.

Kartu su kriauklelėm parsivežiau ir jūros kvapo. Susidėliojau ant palangės. Dabar kiekvienąkart žvelgdama pro langą galiu matyti jūrą. O ji nuskandina vienatvę, ilgesį, visa suniveliuoja. Jūra kaip absoliutas. Atverčia tave į jo dalelę, kuri kaip lašas vėl susilieja su vandeniu. 

apie kontūrus

Šiandien įšilo iki dvidešimt aštuonių. Tai turbūt šiandien pas mus šildymą ir išjungė, nes vakar tai radiatoriai dar buvo drungni.

Sėdėjau su laptopu universiteto kiemely, tai ant žolytės, tai ant suoliuko, saulutė maloniai žnaibė veidą, po kojom kartais prašmirinėdavo driežiukai. Kvepia alyvos, baltuoja saulutės pievelėje, skraido pienių pūkai, skleidžias kaštonų taurės. Kiemelis daug gražesnis už mūsų filologyno. Ir kava iš automato kokius tris kartus skanesnė, o kainuoja tiek pat. Tik žmonių labai trūksta. Pertraukinės chebros ant laktos: vienoj rankoj prasta kava plastmasiniam puodely, kitoj mėtinė cigaretė, poezija iš lūpų į lūpas. Mieliausiųjų iš grupiokių, susižvalgymų ir susikuždėjimų per paskaitas. Pražingsniuojančių dievukų. Tai gėriau kavą su internetu. Ir driežiukais. Kokie gražūs tušti kontūrai.

sistemiškas nesistemiškumas ir šiaip apie pirmą egzaminą

Jūs turbūt manot, kad nieko aš čia nesimokau, nes apie mokslus nerašau? Tai va, prašom, parašiau už visus du mėnesius. Linkiu kantrybės.

Netiesa, kad Italijoj trūksta sistemos, ne, priešingai, ši šalis labai sistemiška. Savo nesistemiškumu. Ko gero, tas nesistemiškumas net turi savo logiką ir dėsnius, bet ne vargšui Erasmus studentui iš Rytų Europos juos per kelis mėnesius perprasti. 

Kažkur buvau prisirašius apie tai, kad trečia diena visai nemėgstu savo butokų – kai aš pagaliau pradėjau mokytis, nes iki pirmo vis dėlto egzamino vis dėlto Italijoj tebuvo likusios pora dienų, jie kaip tyčia visą savaitgalį iš namų niekur nėjo, juokėsė, linksminosi, šūkavo, šėlo ir kitaip linksmai bei triukšmingai leido laiką. O pas mus sienos garsams labai pralaidžios. Tad vietoj bjaurybių butokų susiradau naujų draugų – ausų kamštukus. Tas dienas jie tapo geriausiais mano draugais ne tik naktimis.

Į kitą word‘o lapą, kurį pavadinau Kai reiki mokytis, bet išeina tik piktintis, dar paburbėjau: Organizacijos nulis. Programoj tesurašytos trys Goldoni komedijos, Memoires, kuriuos sudaro apie tūkstantis puslapių ir kurių, aš, žinoma visų neperskaičiau, ir paskaitų konspektai. Nei temų, nei egzamino klausimų, nei medžiagos, iš kurios galėtum ruoštis, nieko. Tai dar gerai, kad susiveikiau kažkieno labai gerus užrašus. Nesuprantu, ar čia dalykas toks, ar mano universitetas lievas ar šiaip Italijos sistema?..

O konspektai apskritai yra dalykas, apie kurį galima pasakori ir pasakoti. Pirma buvo taip, kad priėjo prie manęs gatvėj mergaitė ir sako: -Tu Erasmus? –Si... –Lituana? –Si... (su dar daugiau daugtaškių) O iš kur tu žinai?! Paaiškėjo, kad ji buvo paskaitoj, po kurios pasisakiau, kad esu Erasmus, dėstytojas paklausė iš kur, galų gale taip nudžiugo ir susidomėjo, kad net apskelbė visiems dar neišsiskirsčiusiems studentams, kad štai turime ragazza Erasmus lituana. Mergaitė pasakė, kad ir pati buvo kažkokioj šaly Erasmus ir jei ko reikės, kreipčiausi.

Ir štai priartėjo egzaminas ir aš pagalvojau, kad susiveikti konspektus iš gimtakalbių būtų visai pravartu. Tai kur ten ta paslaugi mergaitė? Rodos, šita. Dar stebėjau, ką ji ten per paskaitas veikia. Rašosi viską, plius, kai reikėjo pildyt kažkokią kurso vertinimo anketą, pažymėjo, kad baigė mokyklą 95 iš šimto, aktyviai reiškiasi per paskaitas. Molto brava, va tokios konspektų man ir reikia. Tai sykį po vienos paskaitos ir nuėjau į kitą auditorijos galą jos appunti prašyti. Mergaitė gana nustebo, nebebuvo tokia draugiška, kaip pirmąsyk, bet po visokių ten komplikacijų ir poros savaičių tuos konspektus galų gale atsišviečiau. Galiausiai aš pradėjau abejoti, o gal čia visgi ne ta pati mergaitė? Ir kai jau gana įsibendravome, uždaviau kontrolinį klausimą: -o tu buvai Erasmus? –Turėjau tokių planų, bet vis dėlto neišvažiavau. Na, visos tos italės panašios...

O toliau tęsiant temą apie konspektus, tai visada reikia žinoti, su kuo leistis į draugystes. Pavyzdžiui, dabar turiu gerą draugę Erasmus austrę, kuri turi mažą anūką ir yra gal tik šiek tiek jaunesnė už mano tėvus. Aha, čia yra ir tokių Erasmus, ir ne vienas. Čia apskritai beveik visuose kursuose pasitaiko keturiasdešimtmečių studentų. Pirma jie atrodo keistai, paskui pasirodo kone aktyviausi ir protingiausi, akys pripranta, sąmonė juos sutapatina ir identifikuoja kartu su kitais studentais, galų gale jau nebegalėtum net apytiksliai įvardinti jų amžiaus. Taip be jokių amžiaus barjerų mes bendraujam ir su austre, ji čia jau antrą semestrą, puikiai kalba itališkai, visus pažįsta, su visais kalba ir viską žino. O tokie draugai apsimoka, oi kaip apsimoka, tikrai labiau negu, pavyzdžiui, tos pasikėlusios australės, airės ir kanadietės, visur tešnekančios savo fluent english. Tai ta austrė iš kažko ir gavo spausdintus kurso apie Carlo Goldoni (sakiau, kad čia yra kursų apie vieną autorių? Na, tiksliau beveik visi jie tokie) konspektus, kuriuose kažkas nepatingėjo surašyti kone kiekvieną dėstytojo žodį. ...matote, jaunuoliai, pavyzdžiui, Passolini apie tai kalbėjo, na, Passolinio tai aš nemėgstu...

Galiausiai atėjo egzamino diena. Penkiolika minučių iki jo prie auditorijos buvome tik mes su austre. Lygiai antrą, kuomet turėjo prasidėti egzaminas, vis dar buvome dviese. Kai jau pradėjom rimčiau panikuoti ir ir kokį trečią kartą teirautis visų techninių universiteto darbuotojų (tiksliau ji tai darė, aš šiaip stebėjau aplinką), tai šie galų gale susiprato paskambint į kitą univiero padalinį, surado dėstytoją ir tas pranešė, kad taip, egzaminas tą valandą, tik ne toj auditorijoj. Ir net ne tuose universiteto rūmuose... Tada bėgom į Palazzo Antonini. Vis dėlto pavėlavom tik penkiolika minučių, ir jau kad puolėm rašyt. 

Tema tai buvo beveik laisvas rašinėlis. Carlo Goldoni buvo toks ir toks, svarbus tuo ir anuo. Atkreipdami į tai dėmesį išsirinkite ir paanalizuokite personažus ar situacijas, kuriose tai ryškiausiai atsiskleidžia. Tai ką, aš paanalizavau vienos komedijos pagrindinius personažus. Žiūriu, dar laiko yra, šiek tiek paanalizavau kitos. Tada sėdžiu spakaina, laukdama, kol baigsis laikas, kol suprantu, kad gi dar valanda liko. Ok, ką čia dar parašius... Prirašiau smulkiu raštu itališkai keturis A4 puslapius. Jaučiu, gyvenime tiek itališkai nebuvau parašius. Jaučiau, mažai buvo egzų, kur lietuviškai tiek prirašiau. Bet buvo kažkaip nejauku pirmai išeiti. O štai, pora italų jau atsistojo. Bet ne, kur tau, jie tik nuėjo dar lapų pasiimti. Tarsi tų šešių būtų mažai. Kitą dieną viena pažįstama italė iš to paties kuso dar skundėsi, kad laiko buvo mažokai. Jėzau, jie gal pamišę?! Porca miseria...

O šiaip tai dar ne sesija. Tik šiaip vieni dalykai baigiasi, kiti tęsiasi. Vieno egzaminas, kitų dar paskaitos. Vienos paskaitos būna, kitų ne, nes sciopero (streikas), kokie nors rinkimai, konferencijos ar velnias žino kas. Žodžiu, sistemiškas nesistemiškumas.

po trečiadienio

Sykį čekė ir sako:

-          Ei, gal eikime trečiadienį į Caffe Caucigh? Pavoksime vyno taurių. Be to, pavakarieniausim nemokamai.

Kaip tarėm, taip ir padarėm.

Beje, o  jūs žinot, kad čekai sveikinasi „Ahoy!"? Iškart prisimenu poną bebrą, labai smagu. Ir belgai (aha, jų čia ne vienas) juokiasi, nes pas juos "ahoy ahoy ahoy" vaikams sako piratai. O prieš vakarienę mes tariame "Na zdravi!", po jos - "kurva dobry" (atitiktų maždaug "fucking good"; žodis, itališkai reiškiantis posūkį, pas juos nėra toks stiprus, kaip pas mus, ir tai turbūt dažniausiais jų keiksmažodis). Invazija, ne kitaip. Ir šiaip čekų užtiksi visur, visada, ir jie vieną dieną valdys pasaulį, pamatysit.

(pa)vasarėjant

Vakar buvo labai liūdna, tai dar gerai, kad prancūzė nusivežė mane į Udinės „Akropolį“ – Città Fiera. Pasijutau beveik kaip namie, netoli mylimiausios V. gimtosios šeškinės, gal tik ledo arenos trūko.  Pasižiūrėjau į gražius dalykėlius, kol Mari ieškojo suknelės draugų vestuvėms. Paskui susitikom čekę su belgu, iš tos nostalgijos nusipirkau ridikėlių, radau net tamsokos duonos, ir ėjom visi vakarieniaut pas kiniečius, kur labai juokavom jų tema. „Acqua natulale?“ – klausia padavėja. „Naturale?“ „Natulale“. -Netark „r“, dar įžeisi, - sako belgas prancūzei. Nežinau, ar itališkai geriau kalbėjom mes, ar padavėja. Belgas, žinoma, dar prisiminė seną gerą anekdotą, kaip kinai renka vardus savo vaikams mesdami skardinę. Galiausiai užsisakė taurelę kažkokio įmantraus 60 laipsnių gėrimo, kurio skonis patiko tik jam ir man, čekė net purtėsi. –Want to try, Ramune? Of course you want, you are lithuanian.

O vėlų vakarą leidau klausydama nostalgiškų dainų ir peržiūrinėdama nuotraukas iš praeities. Už sienos burkavo čekė su belgu. Graži jie pora, belgas  praskleidė savo romantiškąją pusę, perka ružavas rožes, nes tai mėgstamiausia čekės spalva. Gal net šiukšles pradės išnešinėti?.. Kita vertus, jaunos burkuojančios porelės man truputį kelia pavydą ir liūdesį (o kiek jų pavasariais išlenda į gatves!). Kokia ten buvo grupė facebooke? My Friends Are Getting Married. I'm Just Getting Drunk. Kambary spengia vienatvė, mintyse vaikštau žaliuojančiomis Vilniaus gatvėmis, o už lango ilgesingai ir ironiškai šypso vasariškas Italijos pavasaris.

stogas ir visa kita

Nežinau, ar jums rūpi naujienos iš Codroipo gatvės, bet įtariu, kad belgas gal visai ir rūpi. O belgas ką, mokosi čekų kalbos intensyviau nei italų, net gramatiką iš kažkur ištraukė, ir kol viena čekė buvo savaitei išvažiavus namo, gyveno su kita čeke jų kambary. Kadangi šiandien išvažiavusioji čekė grįžta, tai kai kartu pusryčiavome (vienuoliktą; nes nusprendžiau, kad vėl keltis pusę aštuonių į paskaitą man bus nesveika), jis net pasiguodė, kaip liūdna, kad teks vėl miegoti savo kambary. Na, aš tai jo neužjaučiau, nes man miegoti vienai savo kambary labai patinka. Tiesa, tarp vienos čekės su belgu ir kitos čekės įvyko dar ir kažkoks konfliktas, bet nei aš ką žinau, nei aš gilinuosi, nei jums pasakosiu, nes o vdrug mano butokai sykį suras šitą blog'ą ir pasinaudos google translator... (ką tik pati pabandžiau paskaityt jį angliškai. funny funny) Trumpai tariant, gyvename vis dar įdomiai, kai grįžau po beveik savaitės atostogų, buvau sutikta svetingai, čekė, kuri pirma buvo išvažavus namo savaitei (žinau, kad čia šiek tiek painu...), man turėjo lauktuvių knygą itališkai apie Prahą, o aš mieliems sugyventiniams parvežiau pyragą iš Genujos. Atradome stogą, dar nepasakojau? Mūsų namas turi puikų stogą, kur deginamės, mokomės (na, stengiamės...), geriam vyną arba kokteilius su ananasų sultimis, nes sykį grįžo čekė su spalvotais šiaudeliais ir kita atributika, ir pareiškė, kad šiandien tropikų vakarėlis, nes gi tropinis oras. Taip, kartais pas mus būna plius dvidešimt trys, po dviejų valandų ant stogo aš net įdegiau.  Užtat kai tik nusipirkau dviratį, į Udinę vėl grįžo ciklonas, nešinas lietum. Beje, neminėjau, kad sužinojau, jog pataikiau į patį lietingiausią regioną ir miestą Italijoj? Tai va, negaliu nustoti džiaugtis.

1) kraštelis mūsų stogo ir kažkoks žydintis medis pro langą lipant ant jo; 2) stogas ir 3) tai, kas nuo jo matosi

Iš taško a į tašką b

-Italian drivers always try to kill you. Belgas

Jaučiu nuoširdžią neapykantą italų vairuotojams. Šitą belgo sakinį kartoju mintyse kone kasdien, eidama per tą bjaurią sankryžą prie namų, kai jie, savaime suprantama, nesiteikia manęs praleisti. (Tiesa, Udinėj mane praleido gal net du kartus. Buvau tokia nustebus, kad net neiškart pradėjau judėti.) Kartais kirsti gatvę per raudoną būna net saugiau, nei per žalią. O jei kur nors einu vėlesniais vakarais ar naktimis, tai visada pasijuntu kaip iš Bradbury „451° Fahrenheit” – kažkur tolumų tolumoj sužybsi švyturėliai ir už poros akimirkų mašina jau čia. Brrr.

Tačiau jei tavęs nesikėsina patrenkti automobilių vairuotojai, tai dar visada gali partrenkti dviratininkai. Čia jų tiek daug, kad kai kur net kabo ženklai „dviračius parkuoti draudžiama“, ir panašūs. Miestas tiesiog sukurtas dviratininkams. Nedidukas, švelnaus, šilto klimato, lygiu paviršiumi – kalnais gali grožėtis tik iš tolo. Tiesa, dviračių takų ne per daugiausiai, bet, rodos, vairuotojai jau įpratę prie šitų šimtų riedėtojų, ir rodo jiems, sakyčiau, daugiau pagarbos nei pėstiesiems. Gal vis maždaug brolis ant ratų. O tą pagarbą per savaitgalį pajutau savu kailiu, nes TADADADAM – įsirašiau į dviratininkų gretas, nusipirkau ir aš una bici. Jo vardas Blu. Gražus vardas, ane? Blubike – taip ir užrašyta ant mano mėlyno, kitų Erasmus jau gerokai paminto, bet mielo dviratėlio. Dėdulė, kuris man jį pardavė, buvo toks malonus, kad net padovanojo (irgi mėlyną) spyną, paklausė vardo, sakė, kad sono molto carina ir pabučiavo į abu skruostus, kaip italai kad mėgsta. Tiesa, dargi žadėjo iš manęs jį prieš išvažiuojant perpirkti. Laiminga išriedėjau namo. 

Beje, jau ne vienas mane įspėjo saugoti dviratį, kad nepavogtų, nors kai tik čia atvykau, tai pamaniau, kad pas juos gal niekas dviračių nevagia? Kaip kitaip paaiškinti, kad pusė žmonių spyna apvynioja ne kokį stulpą, o tik dviračio korpusą ir padangą, atseit kad nepavažiuotum, tarytum negalėtum ramiai sau bičikletos įsimesti į automobilį ir nusivežti kur nori, o kita pusė laiko juos išvis nerakintus vidiniuose daugiabučių kiemeliuose. Mes irgi taip darom (tik žinoma, prisirakinam) su prancūze, kuri nusipirko visiškai gražų, retro dviratį (visos mergaitės mėgsta retro (aš irgi ne išimtis), matyt, todėl jie ir kur kas brangesni, nei tie, kuriuos labai vertinom vaikystėj, kai lakstėm su dvirkais ne prasčiau už savo kiemo bernus, su daug bėgių, amortizatoriais. Va tokį dabar ir turiu. Beveik vaikystės svajonė, kas kad dabar pasikeitė prioritetai ir seilė tįsta žiūrint į tuos senobinius su krepšeliais prieky).

Visi mano atstumai laiko atžvilgiu sutrumpėjo bent perpus. Šįryt atriedėjau į universitetą, o šalia manęs, tarus Buongiorno, dviratį prisišvartavo ir mano rytinės paskaitos dėstytoja.

supermercato

Ak, tas mūsų mielas prekybos centras „Despar“. Ir ką mes be jo darytume? Jis dirba netgi sekmadieniais, kuo labai didžiuojasi (“apsipirkite sekmadienio pietums pas mus!”), tiesa, tik iki pirmos (ką sužinojau vieną sekmadienį išėjus kažko nusipirkti. Tuo pačiu dar sužinojau, kad ir Italijoj reikėjo atsukti laikrodžius – buvo nebe po dvylikos, o po pirmos, tai prekybos centras ir nebedirbo).

Apsipirkinėdama šitam supermercato labiausiai ir pajuntu miesto dydį. Tai toks miestas, apie kurį žmonių paprastai sakoma „čia visi visus pažįsta“. Na, jei yra ir ne visai taip, tai bent jau labai panašiai. Jau vos po dviejų mėnesių gatvėji imi dažnai sutikinėti pažįstamus, prisimeni tabacherijų, kuriose perki pašto ženklus, darbuotojų veidus, o jie prisimena tavo, susirenki iš matymo pažįstamų gražių ir įdomių žmonių kolekciją ir neabejotinai pažįsti visus „Despar‘o“ pardavėjus bei  žinai jų įpročius (viena visada pasiūlys maišelį – „Una borsa?“, kitas oficialius „buongiorno“ ir „arrivederci“ iškeis į „ciao“, o trečias paprastai tingės sėdėti kasoj ir bimbinės tarp prekių lentynų, kol per garsiakalbį nepasigirs:  „Daniele in cassa, grazie“).

 Sykį kaip ir kasdien žingsniuojant į „Despar‘ą“ , toks žmogus su dviračiu šūkteli „Ciao bella“. O po to paklausia, gal aš kartais žinau, kur rasti darbą. 

O prieš pora dienų maždaug aštuonmetis bambino, kuris stovėjo prie kasos priešais ir smalsiai į mane dairėsi,  galiausiai mums abiems išėjus iš parduotuvės ir sako: - Signora, ho una domanda (pasijutau labai sena, kai mane pavadino „ponia“) ir tuomet pradėjo klausinėt apie mano auskarą po lūpa. Sakė, ir pats nori tokį įsivert. –Bet kad tu dar labai jaunas. – atsakiau jam. –O mano sesei pravėrė ausis, kai jai buvo du mėnesiai. Tuomet dar pasiteiravo, ar  man skaudėjo veriantis, o aš senu papratimu atsakiau, kad nelabai. Nors vėliau su belgu nusprendėm, kad reikėjo sakyti, jog skaudėjo labai.

Kitą dieną šalia „Despar‘o“ su dviračiu vėl prariedėjo bambino ir linksmai man šūktelėjo „Ciao!”. Ir kai man sako, kad friulani yra uždari žmonės, aš visuomet pridedu, kad ne tokie uždari, kaip lietuviai.

išsipildžiusiuose tekstuose

2010/04/06 11.35 traukinys Genova – Milano 

Genova Genova Genova. Ką aš galiu apie tave papasakoti? Apie tave turėtų rašyti tie, kurie kasdien vaikšto viduramžišku tavo grindiniu, kurie gyvena tarp aukštų tavo, didžiausio Europoje senamiesčio pastatų sienų, kurių plaučiuose cirkuliuoja uosto ir Tirėnų jūros oras. Pavyzdžiui, mylima Eglutė, kuri šioms penkioms naktims mane ir priglaudė.

-  -   -

Kiek prirašau į dovanotą knygelę dailiais viršeliais, kažkuriam taške tarp aštuonių valandų traukiniuose, keturių miestų, iš kurių atsišakojančiais bėgiais jie išrieda, tiek ir lieka. Ir liūdinantis suvokimas apie kalbos ir savo, o gal savo kalbos, bejėgystę. Kaip šitai aprašyti? – vis klausi savęs ir kitų. (Turėčiau atsikratyti šitos aprašinėjimo priklausomybės, kaip ir visų kitų savo priklausomybių.) Kai ne tik atsiduri ir vaikštinėji tarp dailių atvirukų, bet ir pajunti miestą, visais penkiais savo pojūčiais, miestą, atitinkantį visus nusistatytus Miesto apibrėžimo kriterijus. Tokį, apie kurį norėčiau rašyti (seniai jaučiu fetišą Miestui), rašyti taip, kaip rašo kajus, kuriame norėčiau gyventi, vien tam, kad galėčiau apie jį rašyti, net jei jausčiau tik rašymo bejėgystę.

Kartais purviną, pavojingą, nenublizgintą prieš turistų fotoaparatus, gyvą, apsivijantį bet kurį neatsargųjį, ilgiau apsistojusį jo žiotyse. Saulėtą, lyjantį, apsiniaukusį, tuštut tuštutėlį, kur, pagal vaizdų turistinėms nuotraukoms kokybę, turėtų būti prikimšta turistų, arba tokį pilną, kad vos gali kvėpuoti, kaip Genovos flashmob‘e arba sausakimšame italų pajūrio klube Genujos periferijoj (ir kaip mes ten atsidūrėme? – klausinėju savęs, nors ir puikiai žinau, kokios fizinės priemonės mus ten atgabeno) – žinau, kad per šitas dienas pamačiau tik tavo veido šešėlį, tik kelias nuobodžiaujančias minas, kurias teikeisi man parodyti.

Nesutinku su tavim, turėtum būti čia, patirti tai, ką dabar patiriu aš, ir man patvirtinti tai, ką rašei, kad patikėčiau, jog esi teisus. Galvoju apie paskutinį tavo blog‘o įrašą. Jaučiau, kad polemizavai. Netiesa, kad keičiasi tik formos, o turinys lieka tas pats. Genujos nakty jaučiau tai, ko niekada anksčiau. 

Lekiam naktinėmis Genujos gatvėmis, link Nervi, vieno iš Italijos pajūrio rojų, taip ir noris sakyt rojalių, esu įsitikinus, kad aną namą sapnavau, o šitos gatvės, palmės abipus jų, vienoj pusėj jūra, kitoj į kalvą kopiantys Genujos namai, naktis pro automobilio langą... Jaučiuosi kaip filme. Dievaži, sunku pasakyti, ką nors mažiau banalaus ir nieko nereiškiančio. Galbūt tai turėtų reikšti, jog jaučiuosi lyg įmesta į kažkieno sukurtą fikcinę tikrovę. Savarankiškai mąstyti bandantis personažas. Naglas kaip tie simpatiški storuliai rompipalli katinai Genujos senamiesčio bute, labiausiai mėgstantys sėdėti ant stalų, besiropščiantys į lovas ir lakstantys per miegančius žmones, ne tik personažas šito epinio režisieriaus iš aukščiau filme, bet dar reiškiantis pretenzijas ir į autoriaus teises. Susikrimtus dėl savo rašymo bejėgystės. Jau puikiai žinau, kad neperteiksiu to, ką patiriu, niekam. Iš itališkos magnetolos lietuviška muzika. Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį. Būtent, Mamontovai, būtent. Gal tam ir verta gyventi šitam pasauly, kad tais retais retais atvejais išgyventum tai, kas jam nepriklauso.

Kelionių neįmanoma aprašyti. Gal todėl, kad jos yra išsipildę tekstai?

Šiaip jau, kad ir kokia tai būtų cliché, nuotraukas aš talpinu į facebooką. Kaip gi neparodyti visiems tiems trims šimtams "draugų", kokiose gražiose vietose aš gyvenu ir leidžiu atostogas. So... want to be my friend on facebook? :))

Udine – Venezia Mestre – Verona – Milano Lambrate – Genova

 2010/04/01  9.30  Mestre stotis

Nuolatiniai pranešimai apie atvykstančius, išvykstančius, vėluojančius traukinius, aidintys stoties laukiamojoje salėje, ko gero, skirti tam, kad jaustum nesibaigiantį kelionės jaudulį, kad nesėdėtum sau ramiai svetimos šalies stotyje su knyga svetima kalba. Keliautojas neturi būti apgaubtas ramybės. Keliautojas turi būti visuomet pasiruošęs netikėtiems įvykiams, trukdžiams ir tuoj pat pašokti ant kojų, išgirdęs minint savo traukinį.

Tam pat turbūt skirti ir uniformuoti pareigūnai, užsukantys į laukiamąją salę ir miegančių ar šiaip įtartinai atrodančių žmonių (vieno juoduko) prašantys parodyti bilietus.

17 h traukinys Verona – Milano

Kelionės regioniniais Italijos traukiniais nebūtų kelionės regioniniais Italijos traukiniais, jei juose tavęs neužkalbintų koks keistas, dialektu šnekantis pagyvenęs vyriškis, ir nepradėtų tau dėstyti savo gyvenimiškos išminties. Sakė, kad pirma darbas, namai, po to jau šeima ir vaikai. "Neskubėk tekėti!" (Lyg labai skubinčiaus. Tik pritariamai linkčiojau galva.) Dar sakė susirasti žmogų iš savo šalies, neieškoti užsieniečio ("sunku toms mišrioms šeimoms"). Galiausiai palinkėjo gerų Velykų, geros kelionės ir pabučiavo ranką.

Minusai Veronoj buvo tik du – vienas sunkus, kitas šlapias. Tačiau nepaisant lietaus, gerokai sveriančių kelioninių tašių, spaudžiančių pečius, kranų, kasinėjimų ir rekonstrukcijų senamiesty, Verona vis tiek labai graži.

-          -     -

Galiausiai paskutinis persėdimas ir caffe d‘orzo Milano Lambrate stotyje ir po dar dviejų valandų gražių Ligurijos peizažų pro langą, buvau Genujoj. O ten jau kiti nuotykiai ir kitos istorijos.