sistemiškas nesistemiškumas ir šiaip apie pirmą egzaminą

Jūs turbūt manot, kad nieko aš čia nesimokau, nes apie mokslus nerašau? Tai va, prašom, parašiau už visus du mėnesius. Linkiu kantrybės.

Netiesa, kad Italijoj trūksta sistemos, ne, priešingai, ši šalis labai sistemiška. Savo nesistemiškumu. Ko gero, tas nesistemiškumas net turi savo logiką ir dėsnius, bet ne vargšui Erasmus studentui iš Rytų Europos juos per kelis mėnesius perprasti. 

Kažkur buvau prisirašius apie tai, kad trečia diena visai nemėgstu savo butokų – kai aš pagaliau pradėjau mokytis, nes iki pirmo vis dėlto egzamino vis dėlto Italijoj tebuvo likusios pora dienų, jie kaip tyčia visą savaitgalį iš namų niekur nėjo, juokėsė, linksminosi, šūkavo, šėlo ir kitaip linksmai bei triukšmingai leido laiką. O pas mus sienos garsams labai pralaidžios. Tad vietoj bjaurybių butokų susiradau naujų draugų – ausų kamštukus. Tas dienas jie tapo geriausiais mano draugais ne tik naktimis.

Į kitą word‘o lapą, kurį pavadinau Kai reiki mokytis, bet išeina tik piktintis, dar paburbėjau: Organizacijos nulis. Programoj tesurašytos trys Goldoni komedijos, Memoires, kuriuos sudaro apie tūkstantis puslapių ir kurių, aš, žinoma visų neperskaičiau, ir paskaitų konspektai. Nei temų, nei egzamino klausimų, nei medžiagos, iš kurios galėtum ruoštis, nieko. Tai dar gerai, kad susiveikiau kažkieno labai gerus užrašus. Nesuprantu, ar čia dalykas toks, ar mano universitetas lievas ar šiaip Italijos sistema?..

O konspektai apskritai yra dalykas, apie kurį galima pasakori ir pasakoti. Pirma buvo taip, kad priėjo prie manęs gatvėj mergaitė ir sako: -Tu Erasmus? –Si... –Lituana? –Si... (su dar daugiau daugtaškių) O iš kur tu žinai?! Paaiškėjo, kad ji buvo paskaitoj, po kurios pasisakiau, kad esu Erasmus, dėstytojas paklausė iš kur, galų gale taip nudžiugo ir susidomėjo, kad net apskelbė visiems dar neišsiskirsčiusiems studentams, kad štai turime ragazza Erasmus lituana. Mergaitė pasakė, kad ir pati buvo kažkokioj šaly Erasmus ir jei ko reikės, kreipčiausi.

Ir štai priartėjo egzaminas ir aš pagalvojau, kad susiveikti konspektus iš gimtakalbių būtų visai pravartu. Tai kur ten ta paslaugi mergaitė? Rodos, šita. Dar stebėjau, ką ji ten per paskaitas veikia. Rašosi viską, plius, kai reikėjo pildyt kažkokią kurso vertinimo anketą, pažymėjo, kad baigė mokyklą 95 iš šimto, aktyviai reiškiasi per paskaitas. Molto brava, va tokios konspektų man ir reikia. Tai sykį po vienos paskaitos ir nuėjau į kitą auditorijos galą jos appunti prašyti. Mergaitė gana nustebo, nebebuvo tokia draugiška, kaip pirmąsyk, bet po visokių ten komplikacijų ir poros savaičių tuos konspektus galų gale atsišviečiau. Galiausiai aš pradėjau abejoti, o gal čia visgi ne ta pati mergaitė? Ir kai jau gana įsibendravome, uždaviau kontrolinį klausimą: -o tu buvai Erasmus? –Turėjau tokių planų, bet vis dėlto neišvažiavau. Na, visos tos italės panašios...

O toliau tęsiant temą apie konspektus, tai visada reikia žinoti, su kuo leistis į draugystes. Pavyzdžiui, dabar turiu gerą draugę Erasmus austrę, kuri turi mažą anūką ir yra gal tik šiek tiek jaunesnė už mano tėvus. Aha, čia yra ir tokių Erasmus, ir ne vienas. Čia apskritai beveik visuose kursuose pasitaiko keturiasdešimtmečių studentų. Pirma jie atrodo keistai, paskui pasirodo kone aktyviausi ir protingiausi, akys pripranta, sąmonė juos sutapatina ir identifikuoja kartu su kitais studentais, galų gale jau nebegalėtum net apytiksliai įvardinti jų amžiaus. Taip be jokių amžiaus barjerų mes bendraujam ir su austre, ji čia jau antrą semestrą, puikiai kalba itališkai, visus pažįsta, su visais kalba ir viską žino. O tokie draugai apsimoka, oi kaip apsimoka, tikrai labiau negu, pavyzdžiui, tos pasikėlusios australės, airės ir kanadietės, visur tešnekančios savo fluent english. Tai ta austrė iš kažko ir gavo spausdintus kurso apie Carlo Goldoni (sakiau, kad čia yra kursų apie vieną autorių? Na, tiksliau beveik visi jie tokie) konspektus, kuriuose kažkas nepatingėjo surašyti kone kiekvieną dėstytojo žodį. ...matote, jaunuoliai, pavyzdžiui, Passolini apie tai kalbėjo, na, Passolinio tai aš nemėgstu...

Galiausiai atėjo egzamino diena. Penkiolika minučių iki jo prie auditorijos buvome tik mes su austre. Lygiai antrą, kuomet turėjo prasidėti egzaminas, vis dar buvome dviese. Kai jau pradėjom rimčiau panikuoti ir ir kokį trečią kartą teirautis visų techninių universiteto darbuotojų (tiksliau ji tai darė, aš šiaip stebėjau aplinką), tai šie galų gale susiprato paskambint į kitą univiero padalinį, surado dėstytoją ir tas pranešė, kad taip, egzaminas tą valandą, tik ne toj auditorijoj. Ir net ne tuose universiteto rūmuose... Tada bėgom į Palazzo Antonini. Vis dėlto pavėlavom tik penkiolika minučių, ir jau kad puolėm rašyt. 

Tema tai buvo beveik laisvas rašinėlis. Carlo Goldoni buvo toks ir toks, svarbus tuo ir anuo. Atkreipdami į tai dėmesį išsirinkite ir paanalizuokite personažus ar situacijas, kuriose tai ryškiausiai atsiskleidžia. Tai ką, aš paanalizavau vienos komedijos pagrindinius personažus. Žiūriu, dar laiko yra, šiek tiek paanalizavau kitos. Tada sėdžiu spakaina, laukdama, kol baigsis laikas, kol suprantu, kad gi dar valanda liko. Ok, ką čia dar parašius... Prirašiau smulkiu raštu itališkai keturis A4 puslapius. Jaučiu, gyvenime tiek itališkai nebuvau parašius. Jaučiau, mažai buvo egzų, kur lietuviškai tiek prirašiau. Bet buvo kažkaip nejauku pirmai išeiti. O štai, pora italų jau atsistojo. Bet ne, kur tau, jie tik nuėjo dar lapų pasiimti. Tarsi tų šešių būtų mažai. Kitą dieną viena pažįstama italė iš to paties kuso dar skundėsi, kad laiko buvo mažokai. Jėzau, jie gal pamišę?! Porca miseria...

O šiaip tai dar ne sesija. Tik šiaip vieni dalykai baigiasi, kiti tęsiasi. Vieno egzaminas, kitų dar paskaitos. Vienos paskaitos būna, kitų ne, nes sciopero (streikas), kokie nors rinkimai, konferencijos ar velnias žino kas. Žodžiu, sistemiškas nesistemiškumas.