Wednesday, April 7, 2010

Udine – Venezia Mestre – Verona – Milano Lambrate – Genova


 2010/04/01  9.30  Mestre stotis
Nuolatiniai pranešimai apie atvykstančius, išvykstančius, vėluojančius traukinius, aidintys stoties laukiamojoje salėje, ko gero, skirti tam, kad jaustum nesibaigiantį kelionės jaudulį, kad nesėdėtum sau ramiai svetimos šalies stotyje su knyga svetima kalba. Keliautojas neturi būti apgaubtas ramybės. Keliautojas turi būti visuomet pasiruošęs netikėtiems įvykiams, trukdžiams ir tuoj pat pašokti ant kojų, išgirdęs minint savo traukinį.
Tam pat turbūt skirti ir uniformuoti pareigūnai, užsukantys į laukiamąją salę ir miegančių ar šiaip įtartinai atrodančių žmonių (vieno juoduko) prašantys parodyti bilietus.
17 h traukinys Verona – Milano
Kelionės regioniniais Italijos traukiniais nebūtų kelionės regioniniais Italijos traukiniais, jei juose tavęs neužkalbintų koks keistas, dialektu šnekantis pagyvenęs vyriškis, ir nepradėtų tau dėstyti savo gyvenimiškos išminties. Sakė, kad pirma darbas, namai, po to jau šeima ir vaikai. "Neskubėk tekėti!" (Lyg labai skubinčiaus. Tik pritariamai linkčiojau galva.) Dar sakė susirasti žmogų iš savo šalies, neieškoti užsieniečio ("sunku toms mišrioms šeimoms"). Galiausiai palinkėjo gerų Velykų, geros kelionės ir pabučiavo ranką.
Minusai Veronoj buvo tik du – vienas sunkus, kitas šlapias. Tačiau nepaisant lietaus, gerokai sveriančių kelioninių tašių, spaudžiančių pečius, kranų, kasinėjimų ir rekonstrukcijų senamiesty, Verona vis tiek labai graži.
-          -     -
Galiausiai paskutinis persėdimas ir caffe d‘orzo Milano Lambrate stotyje ir po dar dviejų valandų gražių Ligurijos peizažų pro langą, buvau Genujoj. O ten jau kiti nuotykiai ir kitos istorijos.

No comments:

Post a Comment