išsipildžiusiuose tekstuose

2010/04/06 11.35 traukinys Genova – Milano 

Genova Genova Genova. Ką aš galiu apie tave papasakoti? Apie tave turėtų rašyti tie, kurie kasdien vaikšto viduramžišku tavo grindiniu, kurie gyvena tarp aukštų tavo, didžiausio Europoje senamiesčio pastatų sienų, kurių plaučiuose cirkuliuoja uosto ir Tirėnų jūros oras. Pavyzdžiui, mylima Eglutė, kuri šioms penkioms naktims mane ir priglaudė.

-  -   -

Kiek prirašau į dovanotą knygelę dailiais viršeliais, kažkuriam taške tarp aštuonių valandų traukiniuose, keturių miestų, iš kurių atsišakojančiais bėgiais jie išrieda, tiek ir lieka. Ir liūdinantis suvokimas apie kalbos ir savo, o gal savo kalbos, bejėgystę. Kaip šitai aprašyti? – vis klausi savęs ir kitų. (Turėčiau atsikratyti šitos aprašinėjimo priklausomybės, kaip ir visų kitų savo priklausomybių.) Kai ne tik atsiduri ir vaikštinėji tarp dailių atvirukų, bet ir pajunti miestą, visais penkiais savo pojūčiais, miestą, atitinkantį visus nusistatytus Miesto apibrėžimo kriterijus. Tokį, apie kurį norėčiau rašyti (seniai jaučiu fetišą Miestui), rašyti taip, kaip rašo kajus, kuriame norėčiau gyventi, vien tam, kad galėčiau apie jį rašyti, net jei jausčiau tik rašymo bejėgystę.

Kartais purviną, pavojingą, nenublizgintą prieš turistų fotoaparatus, gyvą, apsivijantį bet kurį neatsargųjį, ilgiau apsistojusį jo žiotyse. Saulėtą, lyjantį, apsiniaukusį, tuštut tuštutėlį, kur, pagal vaizdų turistinėms nuotraukoms kokybę, turėtų būti prikimšta turistų, arba tokį pilną, kad vos gali kvėpuoti, kaip Genovos flashmob‘e arba sausakimšame italų pajūrio klube Genujos periferijoj (ir kaip mes ten atsidūrėme? – klausinėju savęs, nors ir puikiai žinau, kokios fizinės priemonės mus ten atgabeno) – žinau, kad per šitas dienas pamačiau tik tavo veido šešėlį, tik kelias nuobodžiaujančias minas, kurias teikeisi man parodyti.

Nesutinku su tavim, turėtum būti čia, patirti tai, ką dabar patiriu aš, ir man patvirtinti tai, ką rašei, kad patikėčiau, jog esi teisus. Galvoju apie paskutinį tavo blog‘o įrašą. Jaučiau, kad polemizavai. Netiesa, kad keičiasi tik formos, o turinys lieka tas pats. Genujos nakty jaučiau tai, ko niekada anksčiau. 

Lekiam naktinėmis Genujos gatvėmis, link Nervi, vieno iš Italijos pajūrio rojų, taip ir noris sakyt rojalių, esu įsitikinus, kad aną namą sapnavau, o šitos gatvės, palmės abipus jų, vienoj pusėj jūra, kitoj į kalvą kopiantys Genujos namai, naktis pro automobilio langą... Jaučiuosi kaip filme. Dievaži, sunku pasakyti, ką nors mažiau banalaus ir nieko nereiškiančio. Galbūt tai turėtų reikšti, jog jaučiuosi lyg įmesta į kažkieno sukurtą fikcinę tikrovę. Savarankiškai mąstyti bandantis personažas. Naglas kaip tie simpatiški storuliai rompipalli katinai Genujos senamiesčio bute, labiausiai mėgstantys sėdėti ant stalų, besiropščiantys į lovas ir lakstantys per miegančius žmones, ne tik personažas šito epinio režisieriaus iš aukščiau filme, bet dar reiškiantis pretenzijas ir į autoriaus teises. Susikrimtus dėl savo rašymo bejėgystės. Jau puikiai žinau, kad neperteiksiu to, ką patiriu, niekam. Iš itališkos magnetolos lietuviška muzika. Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį. Būtent, Mamontovai, būtent. Gal tam ir verta gyventi šitam pasauly, kad tais retais retais atvejais išgyventum tai, kas jam nepriklauso.

Kelionių neįmanoma aprašyti. Gal todėl, kad jos yra išsipildę tekstai?

Šiaip jau, kad ir kokia tai būtų cliché, nuotraukas aš talpinu į facebooką. Kaip gi neparodyti visiems tiems trims šimtams "draugų", kokiose gražiose vietose aš gyvenu ir leidžiu atostogas. So... want to be my friend on facebook? :))