(pa)vasarėjant

Vakar buvo labai liūdna, tai dar gerai, kad prancūzė nusivežė mane į Udinės „Akropolį“ – Città Fiera. Pasijutau beveik kaip namie, netoli mylimiausios V. gimtosios šeškinės, gal tik ledo arenos trūko.  Pasižiūrėjau į gražius dalykėlius, kol Mari ieškojo suknelės draugų vestuvėms. Paskui susitikom čekę su belgu, iš tos nostalgijos nusipirkau ridikėlių, radau net tamsokos duonos, ir ėjom visi vakarieniaut pas kiniečius, kur labai juokavom jų tema. „Acqua natulale?“ – klausia padavėja. „Naturale?“ „Natulale“. -Netark „r“, dar įžeisi, - sako belgas prancūzei. Nežinau, ar itališkai geriau kalbėjom mes, ar padavėja. Belgas, žinoma, dar prisiminė seną gerą anekdotą, kaip kinai renka vardus savo vaikams mesdami skardinę. Galiausiai užsisakė taurelę kažkokio įmantraus 60 laipsnių gėrimo, kurio skonis patiko tik jam ir man, čekė net purtėsi. –Want to try, Ramune? Of course you want, you are lithuanian.

O vėlų vakarą leidau klausydama nostalgiškų dainų ir peržiūrinėdama nuotraukas iš praeities. Už sienos burkavo čekė su belgu. Graži jie pora, belgas  praskleidė savo romantiškąją pusę, perka ružavas rožes, nes tai mėgstamiausia čekės spalva. Gal net šiukšles pradės išnešinėti?.. Kita vertus, jaunos burkuojančios porelės man truputį kelia pavydą ir liūdesį (o kiek jų pavasariais išlenda į gatves!). Kokia ten buvo grupė facebooke? My Friends Are Getting Married. I'm Just Getting Drunk. Kambary spengia vienatvė, mintyse vaikštau žaliuojančiomis Vilniaus gatvėmis, o už lango ilgesingai ir ironiškai šypso vasariškas Italijos pavasaris.