supermercato

Ak, tas mūsų mielas prekybos centras „Despar“. Ir ką mes be jo darytume? Jis dirba netgi sekmadieniais, kuo labai didžiuojasi (“apsipirkite sekmadienio pietums pas mus!”), tiesa, tik iki pirmos (ką sužinojau vieną sekmadienį išėjus kažko nusipirkti. Tuo pačiu dar sužinojau, kad ir Italijoj reikėjo atsukti laikrodžius – buvo nebe po dvylikos, o po pirmos, tai prekybos centras ir nebedirbo).

Apsipirkinėdama šitam supermercato labiausiai ir pajuntu miesto dydį. Tai toks miestas, apie kurį žmonių paprastai sakoma „čia visi visus pažįsta“. Na, jei yra ir ne visai taip, tai bent jau labai panašiai. Jau vos po dviejų mėnesių gatvėji imi dažnai sutikinėti pažįstamus, prisimeni tabacherijų, kuriose perki pašto ženklus, darbuotojų veidus, o jie prisimena tavo, susirenki iš matymo pažįstamų gražių ir įdomių žmonių kolekciją ir neabejotinai pažįsti visus „Despar‘o“ pardavėjus bei  žinai jų įpročius (viena visada pasiūlys maišelį – „Una borsa?“, kitas oficialius „buongiorno“ ir „arrivederci“ iškeis į „ciao“, o trečias paprastai tingės sėdėti kasoj ir bimbinės tarp prekių lentynų, kol per garsiakalbį nepasigirs:  „Daniele in cassa, grazie“).

 Sykį kaip ir kasdien žingsniuojant į „Despar‘ą“ , toks žmogus su dviračiu šūkteli „Ciao bella“. O po to paklausia, gal aš kartais žinau, kur rasti darbą. 

O prieš pora dienų maždaug aštuonmetis bambino, kuris stovėjo prie kasos priešais ir smalsiai į mane dairėsi,  galiausiai mums abiems išėjus iš parduotuvės ir sako: - Signora, ho una domanda (pasijutau labai sena, kai mane pavadino „ponia“) ir tuomet pradėjo klausinėt apie mano auskarą po lūpa. Sakė, ir pats nori tokį įsivert. –Bet kad tu dar labai jaunas. – atsakiau jam. –O mano sesei pravėrė ausis, kai jai buvo du mėnesiai. Tuomet dar pasiteiravo, ar  man skaudėjo veriantis, o aš senu papratimu atsakiau, kad nelabai. Nors vėliau su belgu nusprendėm, kad reikėjo sakyti, jog skaudėjo labai.

Kitą dieną šalia „Despar‘o“ su dviračiu vėl prariedėjo bambino ir linksmai man šūktelėjo „Ciao!”. Ir kai man sako, kad friulani yra uždari žmonės, aš visuomet pridedu, kad ne tokie uždari, kaip lietuviai.