Wednesday, April 28, 2010

o kai būna liūdna, galima nueiti į stotį ir nusipirkti bilietą bet kur

Paradoksalu, bet tam, kad atsikratytum namų ilgesio, turi vėl išvykti. Turi palikti vietą, kuri kuriam laikui tapo tavo namais, kuri slegia – galbūt todėl, kad rutina čia kamuoja taip pat, tik artimų žmonių nėra šalia. Todėl reikia išvažiuoti, bet kur, kur dar nebuvai. Galbūt tam, kad susigrąžintum jausmą, kad gali būti visur, visas pasaulis yra namai.

Taigi, kai būna liūdna, galima nueiti į stotį ir nusipirkti bilietą belekur, pavyzdžiui, į tokį pajūrio miestelį – Grado. Autobusas išrieda į autostradą, vėl uodžiu jo sėdynių audeklo kvapą, jaučiu primirštą keliavimo jausmą. Lyg laukinį žvėrį ilgai laikius namie paleisti į laisvę – grįžta įgimti instinktai, sustiprėja uoslė, išaštrėja žvilgsnis, ausys tampa jautresnės garsams. Kažkur už kelių tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, greitkelių prerijose – grįžau į laisvę ir pasaulis man vėl randas iš naujo.

Ir jokios vienatvės, skirtingai nei būnant tarp žmonių – toks didelis pasaulis prieš mane ir toks didelis mano viduje.

Autobusas vinguriuodamas skrodžia mažus miestelius, pavadinimais, pavyzdžiui, Santa Maria la Longa, lyg pakelės žvėreliai šmurkšteli jų bažnytėlės, masyvių plytų namukai. Esu vienintelė užsienietė šiam autobuse, kuriuo žmonės iš miesto grįžta namo. 

[Pamenu, kaip kadaise, kai aš ir sesė buvom mažos mažos mergaitės, su močiute įsėsdavome į kurio nors maršruto troleibusą ir važiuodavome juo iki galo, paskui atgal. Smalsiai dairydavomės pro langus, klausinėdavome močiutės, ko įprastai klausinėja tokio amžiaus vaikai. Tai buvo pirmos mano pažintys su Vilniumi, kuris tada dar apsiribodavo tik nedideliu Pavasario gatvės lopinėliu ant kalnelio. Vėliau jau visa gatve, paskui artimiausiom Antakalnio apylinkėm...]

Grado pasitinka mane vandens, dumblo, šiek tiek apsvaiginančiu laivų degalų kvapu, žuvėdrų klykavimais. Tuščia tuščia, tik aš ir besispjaudantys žvejai, įtariai dėbsantys mano pusėn. 

[Galvoju, kodėl nemėgstu fast-food tipo turizmo. Ir pačios gražiausios vietos tampa banalios ir net atgrasios, kai būna nutupinėtos turistų, nublizgintos, pritaikytos tūkstančiams aršių pėdų, masyviems vakariečiams, išalkusiems vaizdų savo dideliems ant kaklo kabantiems fotoaparatams, perkantiems tašes su primityviais paveikslėliais ir užrašais „I love Venice“ arba marškinėlius „Ciao bella“. Tos vietos atrodo lyg gyvūnų iškamšos. Kai keliauji po turistiniais matais paprastas vietas, džiaugiesi kiekvienu savo atradimu, pastebėjęs, jog čia nemažiau gražu, nei prie Venecijos kanalų, jog čia autentiška, niekas šitų vietų nepritaikė turistams, nesufabrikavo. Žodžiu, šiek tiek Kolumbo sindromas.]

Užuodžiu jūrą, bet nežinau, kur ji. Aplink mane tik lagūna ir pora kanalų. Galiausiai suprantu, kad kaip visada lyg vidinės intuicijos vedama nužingsniavau į ne turistinę miestelio pusę. Tenka apsilankyti ir ten, kur blizga. Bet blizga čia tik šiek tiek. Ledų pardavėja šypsosi, šaukštu kabindama man juos į ragelį. Mąstau, kad gera būtų dirbti ledų pardavėja ir labai paprastu būdu kasdien žmones daryti laimingus. 

Visi aplinkui kalbasi kažkaip keistai. Dialektas? Friulano? Slovėnų? Atvirukų pardavėjas galiausiai man sako „Bondon“ į ką aš neatsakau nieko, tik nusišypsau, nes nesuprantu, kokia čia kalba. 

Tokia druskininkiška alėja prieinu Mare Adriatico. Gera, jaučiuosi nurimus, nuskaidrėjus, kaip šita jūra be bangų. Krantas nuklotas tūkstančiais kriauklių, plūduriuoja keletas medūzų. Nusiaunu batus, vanduo šiltas. Netoli pliažo svarstyklės už 50 centų, kuo ne Palanga? 

[Čia gyvenant galų gale beveik viskam atrandi lietuviškus atitikmenis. Matyt, lietuviška visa ko matų sistema įaugus į mūsų suvokimą. Pavyzdžiui, dabar čia pas mus labai šilta –nes Lietuvoj tokiu laiku daug šalčiau. Bet italams – nei šilta nei šalta, tiesiog įprasta, tokie pas juos matai.]

Galiausiai laukiu stoty paskutinio autobuso, kuris išvyksta iš Grado vos po šešių. Tiksliau neišvyksta, nes neatvažiuoja. Kartu laukia ir dar vienas dėdulė, tad abu pradedame piktintis visa šita netvarka ir svarstome, ką gi daryti. Kažkam patarus pavažiuojame iki šiek tiek didesnio miestelio. – Ne ne, nebėra autobusų į Udinę, - atsako autobusų stoties darbuotoje ir ten, kažkodėl net šypsodamasi. Matyt, nujaučia mūsų nuotykius. Aš jau svarsčiau apie tranzavimą (tik kur dėt dėdulę), neviltį varantis ženklas rodo Udine 26, taigi taip arti. Ir nors iki Grado nuo mano miesto tik keliolika kilometrų daugiau, nesveikas autobusas ten važiuoja pusantros valandos. Bet dabar net ir nesveikas autobusas nebevažiuoja. Dar svarsčiau skambinti prancūzei, kuri turi mašiną, ir sakyti: -Mari Mari, gelbėk. Bet viskas išsisprendė kažkaip pernelyg paprastai – iš Cervignano dar važiavo traukiniai. Tiesa, ne toks paprastas buvo mano pakeleivis. Pirma atrodęs padorus šeimyniškas vyriškis, paskui jau atrodė truputį mažiau padorus. Man atrodo, netrukus jis net nudžiugo, kad tas paskutinis autobusas neatvažiavo. –Tavęs laukia namie? Vaikai, vyras? -Na ne ne, atsakiau nusijuokus, aš su kitais studentais gyvenu (blogas strateginis manevras). –Tai gal važiuojam pas mane vakarienės? Žinai, aš vienas, neturiu žmonos, vaikų... Galiausiai dėdulė, kuriam apie kokia šešiasdešimt pasiūlė apskritai pas jį apsigyventi, sakė, nereikės mokėti nuomos. –Buvai Cividalėj? Tai galim kartu nuvažiuot, pasiimsiu mašiną, ten labai gražu. (O indas žadėjo nusivežt į Florenciją. Gal kada visgi papasakosiu istoriją ir apie jį.) Moteriškė, kuri beveik tuščiam autobuse sėdėjo prieš mus, vis atsisukdavo ir TAIP pažiūrėdavo. Ach, tos mergaitės iš Rytų Europos, turbūt pagalvojo. (Naujas, savaitei pas mus apsigyvenęs, belgas sakė, kad pas juos Lietuva išgarsėjo iš serialo "Matrioškos", apie prostitutes iš Lietuvos). Vakarieniavau vis dėlto namie, čekė paruošė nuostabų karį, o dėdulė Pietro vis dar laukia mano skambučio.

Kartu su kriauklelėm parsivežiau ir jūros kvapo. Susidėliojau ant palangės. Dabar kiekvienąkart žvelgdama pro langą galiu matyti jūrą. O ji nuskandina vienatvę, ilgesį, visa suniveliuoja. Jūra kaip absoliutas. Atverčia tave į jo dalelę, kuri kaip lašas vėl susilieja su vandeniu. 

3 comments:

  1. Gražus įrašas. Man irgi baisiai nepatinka turistams brukamos vietos. Dar labai nepatinka, kai važiuoji su kokia nors ekskursija ir tik išlipę iš autobusų žmonės ima traukti fotoaparatus ir fotografuoti viską aplink. Man atrodo, kad jie kur buvo pamato tik iš nuotraukų...

    ReplyDelete
  2. Kol nepaskaitau tavo blogo, atrodo, kad gyvenu nuostabioj vetoj, bet perskaicius tavo ispudzius suprantu, kad ne velnio ;D kaip noreciau juros ir mazu miesteliu su keistais gyventojais! Na mano aplinka gana urbanistine. As aisku del to neliudziu, miesto zmogus esu, bet zinai, jura pamatyti ir pasedeti valandele salia jos buciau nieko pries :)

    ReplyDelete
  3. dėkui, matrica :) apie nuotraukas - tiesa tiesa. nors aš pati kartais negaliu susilaikyti ir nefotkinti visko 360 laipsnių kampu. pačią užknisa, bet čia kaip kokia psichologinė priklausomybė. matyt, noras tas gražias vietas išsaugoti, pasiimti su savimi. foto kortelės atmintis atrodo patikimesnė nei asmeninė.

    Džordana, manau, ir tu gyveni, kur labai gražu, bent iš atviruko taip atrodo. ;) o aš pasiilgstu urbaniškesnės aplinkos. gyvenu lyg ir mieste, bet jis nedidukas, 100 tūkst. gyventojų, dažnai atrodo gana provincialus, nors šiaip kultūros, renginių, visko daug. ir pats miestas - važiuoja važiuoji nesibaigia (bet atrodo kaip nesibaigiantys priemiesčiai, o ne miestas). trūksta tikro miesto šurmulio, daugiau žmonių gatvėse, judėjimo.

    ReplyDelete