Dviračiai ir skėčiai

Visi italai, kurie nesaugo ir nerakina savo dviračių, aiškiai nematė „Ladri di biciclette“. O pasidairius aplink, tai, oi kiek čia daug klasikos nežiūrėję. Come on, mes tai Maironį mokykloj visi skaitėm (o kai kurie dar universitete ir per egzaminą išsitraukė. O dar sykį norėjau kažką apie jį pajuokaut, bet staiga supratau, kad niekas nė velnio čia apie tokį Maironį nežino.).

O aš, kadangi esu linkus viską išbandyti savo kailiu, tai jau ne tik, kad dviratį mūsų namo vidiniam kiemely tingiu rakinti, kaip ir normalūs italai, bet dar sykį buvau palikus visai neprirakintą prie universiteto. Eksperimento dėlei. Ne ne, juokauju. Raktą namie palikau. Nu ir ką, nu ir nieko, po dviejų valandų vis dar stovėjo. Bet daugiau taip nerizikuosiu, širdžiai kenkia.

Kas čia man dar pas italus patiko – tai, kad jie visose viešose įstaigose skėčius palieka viduj prie įėjimo.  Dauguma įstaigų net stovus jiems turi. Eini į univierą – palieki, prekybos centre – palieki, knygyne – tuo labiau. O kam tampytis lašantį. Bet, žinoma, kur ten lietuviai paliks – gi dar ims kas ir pavogs tavo vertingą aplūžusį skėtį. Plėtojau šią mintį ir plėtojau, kol grįžau namie ir berakindama buto duris supratau, kad mano skėtis tebestovi prie įėjimo į prekybos centrą. Kuris dirba iki pusės aštuonių, tai yra dar penkiolika minučių. Gerai, kad nebelijo, sėdau ant dviračio ir parsivežiau.

O jei jau apie dviračius, ir apie skėčius – tai italai suderina abu. Manęs nieks per prievartą tokiu oru su dviračiu į lauką neišvarytų (ne šiaip lyja, bet LYJA. Antrą dieną, ir dar žada lyti bent tris. Ta proga buvau palikus pernakt ant stogo skalbinius, pabudau ryte laiminga, paskui jau nebe tokia laiminga ėjau rinktis skalbinių. O belgas vėl rado progą iš manęs pasijuokti.) O italai toliau važinėja su dviračiais (tiesa, ne visi), lietpalčiais ir skėčiu vienoj rankoj.

Prie mano fakulteto dviračių kaip iš gausybės rago. Kai kurie jų stovi ir per lietų.

Šita nuotrauka tai iš Veronos. Pas mus ne taip gražu ir šiaip tingiu fotografuot, kai lyja.