auskarai ir nuospaudos

2010-05-12

Kas tiems italams šiandien pasidarė? Priėjau prie dėstytojos, pavarde beveik turgus, kad paklausčiau, kaip galiu užsiregistruoti į egzaminą, jau žiojausi, bet ji mane aplenkė: o neskaudėjo, kai auskarą vėreisi? Ir dūrė pirštu mano lūpos pusėn. Taip ir likau išsižiojus, paskui visgi atsakiau, kad ne (neprisimenu aš tos savo paauglystės) . –Tikrai neskaudėjo? -Truputį... -Tai ten ir kitoj pusėj pradurta? Galiausiai visgi paklausė, tai ko aš ten norėjau. Paskui net iš kur esu pasiteiravo, bet taip ir nesupratau jos reakcijos į „lituana“, maždaug – „aha“. O aš jau tikėjausi, kad užsimins ką nors apie archajiškiausią indoeuropiečių kalbą, baltus...

Už kokios valandos to paties paklausė kažkokia studentė italė. Kas čia dabar per stereotipinis klausimas, ir dievaži, kelintas dabar dešimtmetis? Gerai, kad čia bent jau ne jėzuitkė, kur kai kurios mokytojos pareiškė, kad per jų pamokas su auskaru po lūpa aš nebūsiu, liepdavo atsistot ir eit išsiimt. Pasiaiškinimai už uniformos nenešiojimą ir dar tuziną dalykų, griežti ir smerkiantys žvilgsniai, moralizuojantys pokalbiai, buvimas vienintele mergina klasėj su „pateisinamu“ elgesiu, paskui išsiskyriau kitaip – tiesiog žliumbdavau klasėj ar mokyklos tualete, galiausiai išėjau iš ten pati. Baigus mokyklą geriausių metų abiturientų priėmime, pas tuometinį premjerą, iš trijų klasių jėzuitkės laidos sutikau tik du žmones. (čia ne aš, man, beveik kaip Rokui Žilinskui, ant nuospaudos užmynė, tai nuospaudos ir kalba).

Galvoju, kad tas metalinis gelžgalėlis po mano lūpa, atsiradęs iš paaugliško maištavimo, – kaip mažulytis simbolis. Į kurį teisę visuomet jaučiausi turinti. Lygiai taip pat ir kova už LGTB teises man atrodo svarbi ne vien dėl homoseksualų, bet dėl bet kurio iš mūsų teisių būti savimi, būti, tokiu, koks esi, kitokiu, išskirtiniu ir išsiskiriančiu. Juk gražiau gyventi įvairiam, spalvingam, atviram pasauly, nei apsistačius skambių lozungų, moralinių ir religinių spekuliacijų sienom.