Kaip aš nebuvau LGTB eitynėse

(nu ir aš parašysiu apie tą patį)

Pasižiūrėjau video ir fotkes iš eitynių už LGTB teises Vilniuj. Eina sau, kaip gražu, kaip užpavydėjau tiems, kuriuos pažįstu, ir kurių nepažįstu (vadinamosios tradicinės ar netradicinės orientacijos, žmogaus teisų gynėjams, anarchistams, poetams ir kitiems), kurie laimingi, besišypsantys ir mojuodami spalvotomis vėliavėlėmis, nešini plakatais („meilė nežino lyčių“, "esu krikščionis, hetero, šeimos tėvas, remiu žmogaus teises", „neapykanta - ne šeimos vertybė“,) ėjo Neries krantine. Gaila, kad šią gegužę esu čia, kur homoseksualiems žmonėms jau nebereikia kovoti už galimybę išskleisti vaivorykštės vėliavą.

Homofobai sako, jog tai shame, o ne pride. Nu tai ok, pride tuomet tikriausiai yra mėtyti į taikias eitynes dujų užtaisus, dešreles ir plytgalius, žygiuoti su pakoreguotomis (nes įstatymas gi biškį draudžia) hitlerinėmis vėliavomis ir atributika, prisipūsti guminę valtį ir perplaukti ja Nerį, kad galėtum sušukti kažką apie pyd**us, stoviniuoti šalia su Lietuvos vėliava (aha, patriotizmas čia labai į temą), plakatais "nuokrušoms ne", „čia ne mes homofobai, o jūs nenormalūs“, „šalin rankas nuo mūsų vaikų“ (gal galima pagaliau nebepainioti savokų, prie ko čia vaikai, beje , Ežiukas Vilniuj parašė labai gerą FAQ), „gėjus nužudė mano draugą“ (neturiu net žodžių pakomentuoti. Tik būtų įdomu paskaičiuoti, kiek homoseksualų buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiek buvo gydoma psichiatrinėse ir keliose valstybėse iki šiol už homoseksualumą taikoma mirties bausmė). Dar galime didžiuotis pora savo politikų, kurie kurstė neramumus (na, juos bent jau žada patraukti baudžiamojon atsakomybėn). Turbūt jautėsi tikri moralės ir valstybės gynėjai (kai kurie buvo pasiruošę net žūti kovoje – juk žmonės, einantys gatve su spalvotom vėliavom išties labai pavojingi. Beje, juk net katalikų bažnyčia, nors ir nepritardama eitynėms, pripažįsta, kad homoseksualai turi būti gerbiami. Tie, kur stovėjo kitoje Neries pusėje su dideliu mediniu kryžium (gal velnią bandė išvaryti), atrodo, tikrai labai pamaldūs ir religingi. Mane vis dar linksmina fenomenas, kai moralės ir religijos deklaracijų griebiasi žmonės, kurie realybėje nelabai ką turi su ja bendro. (Hitleris irgi puikiai bendradarbiavo su katalikų bažnyčia. O Gražulis aiškiai yra etaloninis doro kataliko pavyzdys. Kaip ir monsinjoras Svarinskas. Nors į bažnyčios daržą aš akmenų nemėtysiu, jai tarnauja taip pat tik žmonės. O į katalikus šiuolaikinėje suateistiškėjusioje visuomenėje irgi yra žiūrima labai įtariai.)

Na, bet vienu žodžiu: mieli draugai, kurie pasisakė prieš eitynes – ar jūs tikrai nesijaučiate nepatogiai būdami toje pačioje barikadų pusėje su tokiais žmonėmis?

Plius labai gražus Buržujaus fotoreportažas.

(tai aišku, kad nieko naujo aš čia neparašiau)