Kuo arčiau grįžimo data, tuo labiau nutolus nuo Lietuvos jaučiuosi. Lyg kokiam tarpekly – būsena „tarp“. Tiek mažai bereikia, ir pasinersiu į buvimą čia visu kūnu. Jau dabar esu panirus maždaug iki ausų geldelių.
Esu žmogus, kuris negali lakstyti iš vietos į vietą. Kuris prisiriša – mano pirštai tai virvių vijos. Mazgus veržiu stipriai.
Paskaitau tekstus iš Lietuvos, pasižiūriu į nuotraukas. Ir atrodo, kažko jau ten nepagaunu. Vilnius susirado kitų meilužių. Vilniaus žmonės susirado kitų meilužių. Pavasaris siautėja ir be manęs. Poetai tikriausiai ir vėl siunčia ratu „Čepkelius“ autobusėly į kurį nors Poezijos pavasario paukštės išsiilgusį provincijos miestelį, „Suokalby“ ir kitose nevilties knaipėse ant stalų šoka pagyvenusios moteriškės, filologynas bruzda sesijinėm nuotaikom.
O Udine – švelni ir rūpestinga, kokios tebūna moterys, atsargi, neprisileidžianti žmonių iš karto, bet prisileidus – apgaubia tave kalnų glėbiu ir nebepaleidžia. Sako, visi čia grįžta. Pagyvena, pavyzdžiui, Milane, Turine ir grįžta.
Nusipirkau batus kalnams. Gyventi bute su vaizdu į Alpes. Gal ir sutikčiau. Vis spangstu kažką apie jų įspūdį, kaip pavyzdinė lietuviškų prie vieškelio palinkusių pušelių kraštovaizdžio atstovė. –Bet gi pas jus jų irgi yra?.. –Aha, pas mus aukščiausias kalnas beveik siekia tris šimtus metrų...
Užtat turim šimtą kilometrų jūros, o čekai neturi išvis, tai labai dūsauja. O čia – galvą pasuksi į vieną pusę – kalnai, į kitą – jūra. Senasis žemynas dabar atrodo toks nedidelis. Kišenėse švilpia vėjai, o tarp tų vėjų – oro lėktuvėlių bilietai į Londoną, Prahą ir dar sykį Udinėn. Nes Viloj Manin, Codroipo miestely, kuriam kartais paklysta mano laiškai, adresuoti Codroipo gatvėn, bus Munch‘o paroda – labai gerą priežastį grįžti sugalvojau.
Praradau laiko jausmą, du mėnesiai ar dvi dienos, rodos, tiek pat. Tirpsta lyg sniegas.
Itališkai kartais vis dar vietoj „dar“ pasakau „jau“, ir atvirkščiai. Na, ir elementari gi klaida, pagalvoju. Bet tada pagalvoju dar kartą – kaip greit tai, kas dar bus tampa tuo, kas jau buvo.
O as jau kelias dienas gyvenu su noru grizti namo. ir viskas per ta ora. Lyja nuo ryto iki vakaro, telieka tunoti bendrabuty ir spoksoti pro langa i lietu. Kita savaite turiu tik viena paskaita, nes vokieciai svencia(jie labai dau svencia). ir ka veikti, jei oras liks toks pat?.. o toks ispudis, kad jis toks jau visa amzinybe ir kitaip buti negali. Siaubas, kaip man db liudna. Esu cia pirma ir gal paskutini karta, o turiu tunoti bendrabuty.
ReplyDeletebeje, "dar" ir "jau" maisau ir as ;D
o kaip sakoma "dar" ir kaip "jau"? google translatorius man visai nepanašius variantus meta. :)
ReplyDeletebeje, labai gražus įrašas. <3
Džo, man irgi taip buvo. Norėjau namo žiauriai ir gan ilgą laiką. Čia, matyt, tokie etapai, kuriuos turi praeiti. Tik nesuprantu, kodėl taip gerai turėjo pasidaryti dabar, kai jau nedaug Udinėj bebūsiu. O lyt galų gale tikrai nustos. ;)
ReplyDeleteRūta, ačiū :) Jie ir nėra panašūs savo formomis, tik sąvokos siejasi. (Sugebu net lietuviškai vietoj "kada nors" kartais pavartoti "kažkada" ir atvirkščiai. Filologė atseit:)