Jei jau Italijoj ruoši vakarienę, o į svečius užsuks ir italas, tai aišku reikia pripirkt tiek, kad du maišai nepavežamai tabaluotų ant dviračio rankenų, o paskui pusė jų turinio liktų šaldytuve. Atsižvelgiant į mano sąskaitos turinį, kuris paskutine Erasmus stipendijos dalimi pasipildys tik Lietuvoje, tai taip, Ramune, labaaaai puiki mintis.
Bet man tai kas - vėjai, kalnai, saulė, Italija, kuri vėl dvelkia ta įsimylima Italija iš pirmo žvilgsnio. Gyvenimas toks gražus, kad beveik net mirti nebeatrodo baisu.
O vakar po miestą slankiojo gaujos metalistų su AC/DC maikėm ir fotikais - tik ir pleškino prieš koncertą visą Udinės paveldą. Pasijutau kažkokia vietinė. Ypač, kai tabecherijos darbuotoja man perkant atvirukus kažką pasiguodė apie šitą amžinai tabako išalkusią šiandienos fauną. Nors kai nusipirkau pakraunamus elementus su trumpu lietuvišku užrašu smulkiom raidelėm ant nugarėlės, keistas jausmas apėmė. Geras jausmas. Ta proga net susiradau knygyne ir praverčiau itališkas turistines knygeles apie Baltijos šalis. Visose parduotuvėse, pradedant knygynu, baigiant daržovių skambėjo visokie "Highway to Hell". Net ir mums vakarieniaujant vėjas pro atdarus langus iš tolimojo didžiulio stadiono atpūsdavo koncerto garsus.
Kiekviena diena čia kaip nuotykis. Kiekviena diena čia eilėraštis.
Niekad nebesakyk, kad mylėsi tik vieną. Net jeigu tai tik miestas.
niekada nebesakysiu, kad mylėsiu tik vieną. aš, aišku, apie miestus:) labai graži frazė;)
ReplyDeletekai mano gyvenime buvo Paryžius, aš sau sakiau, kad kažkada džiaugsiuos savo siautulingu pavasariu. Pūkais, dilgsėjimais, kvapais ir blondinais. Ir žliumbsiu.
ReplyDeleteIr žliumbiau, juokiaus. Ir lygiai tokie pat svaigūs pavasariai vėliau ištiko.
AC/DC jau laukiu...