Jaučiu nuoširdžią neapykantą italų vairuotojams. Šitą belgo sakinį kartoju mintyse kone kasdien, eidama per tą bjaurią sankryžą prie namų, kai jie, savaime suprantama, nesiteikia manęs praleisti. (Tiesa, Udinėj mane praleido gal net du kartus. Buvau tokia nustebus, kad net neiškart pradėjau judėti.) Kartais kirsti gatvę per raudoną būna net saugiau, nei per žalią. O jei kur nors einu vėlesniais vakarais ar naktimis, tai visada pasijuntu kaip iš Bradbury „451° Fahrenheit” – kažkur tolumų tolumoj sužybsi švyturėliai ir už poros akimirkų mašina jau čia. Brrr.
Tačiau jei tavęs nesikėsina patrenkti automobilių vairuotojai, tai dar visada gali partrenkti dviratininkai. Čia jų tiek daug, kad kai kur net kabo ženklai „dviračius parkuoti draudžiama“, ir panašūs. Miestas tiesiog sukurtas dviratininkams. Nedidukas, švelnaus, šilto klimato, lygiu paviršiumi – kalnais gali grožėtis tik iš tolo. Tiesa, dviračių takų ne per daugiausiai, bet, rodos, vairuotojai jau įpratę prie šitų šimtų riedėtojų, ir rodo jiems, sakyčiau, daugiau pagarbos nei pėstiesiems. Gal vis maždaug brolis ant ratų. O tą pagarbą per savaitgalį pajutau savu kailiu, nes TADADADAM – įsirašiau į dviratininkų gretas, nusipirkau ir aš una bici. Jo vardas Blu. Gražus vardas, ane? Blubike – taip ir užrašyta ant mano mėlyno, kitų Erasmus jau gerokai paminto, bet mielo dviratėlio. Dėdulė, kuris man jį pardavė, buvo toks malonus, kad net padovanojo (irgi mėlyną) spyną, paklausė vardo, sakė, kad sono molto carina ir pabučiavo į abu skruostus, kaip italai kad mėgsta. Tiesa, dargi žadėjo iš manęs jį prieš išvažiuojant perpirkti. Laiminga išriedėjau namo.
Beje, jau ne vienas mane įspėjo saugoti dviratį, kad nepavogtų, nors kai tik čia atvykau, tai pamaniau, kad pas juos gal niekas dviračių nevagia? Kaip kitaip paaiškinti, kad pusė žmonių spyna apvynioja ne kokį stulpą, o tik dviračio korpusą ir padangą, atseit kad nepavažiuotum, tarytum negalėtum ramiai sau bičikletos įsimesti į automobilį ir nusivežti kur nori, o kita pusė laiko juos išvis nerakintus vidiniuose daugiabučių kiemeliuose. Mes irgi taip darom (tik žinoma, prisirakinam) su prancūze, kuri nusipirko visiškai gražų, retro dviratį (visos mergaitės mėgsta retro (aš irgi ne išimtis), matyt, todėl jie ir kur kas brangesni, nei tie, kuriuos labai vertinom vaikystėj, kai lakstėm su dvirkais ne prasčiau už savo kiemo bernus, su daug bėgių, amortizatoriais. Va tokį dabar ir turiu. Beveik vaikystės svajonė, kas kad dabar pasikeitė prioritetai ir seilė tįsta žiūrint į tuos senobinius su krepšeliais prieky).
Visi mano atstumai laiko atžvilgiu sutrumpėjo bent perpus. Šįryt atriedėjau į universitetą, o šalia manęs, tarus Buongiorno, dviratį prisišvartavo ir mano rytinės paskaitos dėstytoja.
man tai atvirkščiai. visi stoja ir praleidžia. tiek to gėrio - įprasiu ir eisiu kur lietuvoj per gatvę užsimerkus, tai jau taip ir matau, kaip mane nudauš.
ReplyDeletekaip man kartą sakė turguje, kai senovinį retro iškeičiau į bėginį ir su vyrišku rėmu - "panelė nenori būt į ūkininkę panaši"..
ReplyDeletetaigi mano pusė palaiko labiau lakstymą su bernais nei daržoves, popierinius pirkinių maišelius ir gėles krepšelyje priešais.
na gal po 40 metų...:)