Sėdžiu prieblandoj (už lango koks plius milijonas, bent trimketuri, spigina saulė, tad visi italai užsitraukia langines-žaliuzes) ir skaitau apie crepuscolarismo, tokį poetų sambūrį, kuris verstųsi maždaug kaip prieblandizmas.(Kam liepos 6-tą šventė, o kam egzaminas.) Gryni gotai tie crepuscolari, kapinės, ligoninės, liūdni parkeliai, aš toks jaunas ir, ak, mirštu, labai gražu. Fone skamba Cave'as (kai žiūrėjau "Wings of Desire", tai labai, labai užsimaniau į tą koncertą). Vienoj alternatyvioj Udinės specializuotų knygų, greičiau albumų, parduotuvėj buvau užtikus skelbimėlį apie New Wave koncertą, bet paskui taip ir pražiopsojau, kas ten kur buvo. Gal ir gerai, dabar vaizduotėj galiu susikurti ką tik noriu, pavyzdžiui, panašiai kaip iš "Wings of Desire", bet kas per filmas, eina sau.
Kažkada, rodos, jau minėjau, kaip mane žavi italų knygų kultūra ir rinka. Tai dar labai žavi jų žurnalų rinka. Bent keturi leidiniai gotams, po kelis visokiems džiazistams, metalistams ir kitiems muzikuotojams (su Tom Waits cd, pavyzdžiui), žurnalai pavadinimais Poezija, Baletas ir t.t., kur turbūt aišku, apie ką rašoma. Popierius mano lagamine svers daugiausiai.
Grįžtant prie crepuscolari, tai įdomiausia juos skaityt prie jūros (jau, atrodė, nebėra ką nusvilti, viskas maždaug cappuccino spalvos, bet vis tiek nusvilau, šlaunis, blemba), kol kas karščiausią sezono savaitgalį, po skėteliu, kai jau neištveriamai karšta, nueinant pasėdėt į vandenį. Tada žiūri į visus šitus krykštaujančius, kūną lepinančius žmones, susispaudusios siauroj paplūdimio juostelėj, ir - o jie, ar dažnai pagalvoja? Visi mes mirsim, bet aš vis tiek labiausiai. (A.M.) Ir dar tie, kur brangūs, labiausiai. Brrr, šitaip karšta, o kūnu perbrenda šiurpas. Kaip kartais pabudus naktimis.
Guidare come un pazzo a fari spenti nella notte per vedere se poi e' tanto difficile morire. Lucio Battisti, toks dainininkas.
Vairuoti kaip išprotėjus išjungtom šviesom naktį, kad pamatytum, ar tikrai taip sunku mirti.
No comments:
Post a Comment