Monday, July 12, 2010

Marano Lagunare

Šito miestelio pavadinimą žinojau dar prieš atvykdama į Udinę, nes čia gyvena pirmasis mano pažinotas (kad ir netiesiogiai - ačiū, Laura:) žmogus iš šių vietovių. Giulia pusmetį su Erasmus studijavo Vilniuj (tik tuomet prasilenkėm) - dabar susikeitėm vietom. Udinės universitete kartu lankėm šiuolaikinės italų lingvistikos kursą, eidavom gurkšnoti macchiato, šnekėjom apie Udinę ir Vilnių (net ir po poros metų neužmirštamas lietuviškas frazes kaip kava su pienu, kepta duona, kita stotelė, cepelinus ir šaltibarščius, lietuvišką žiemą ir lengvai įsimylimą Vilniaus senamiestį), o prieš išvažiuodama aš galiausiai aplankiau Lagūninį Marano. 

Marano Lagunare - miestelis prie Adrijos jūros, įsitaisęs ant Marano lagūnos krašto, kuriame gyvena du tūkstančiai žmonių, ir visi vieni kitus pažįsta visiškai in literal way. Kai vaikščiojom su vietiniais Giulia ir Valentino Marano senamiesčio, kurį gali apeiti per penkias minutes, gatvelėm, tai jie sveikinosi su dviem sutiktais žmonėm iš trijų.  Nors visur aplinkui vietiniai kalba friulano, kuris yra ne šiaip sau italų kalbos dialektas, bet kartu su sardo laikomas atskiromis kalbomis ir saugomas valstybės (pavyzdžiui, Friuli regione visi vietovardžiai surašyti dviem kalbomis.) Tai štai, o maranesi, tuo tarpu, sau ramiai šneka veneto dialektu. Tai tik paskui man paaiškėjo, kodėl kartais besiklausydama Giulios su Valentinu nė velnio nesuprantu. Nors, po trijų perskaitytų Carlo Goldoni komedijų in veneto, kai jiedu kartais užsimiršę venecijietiškai prabildavo ir į mane - būdavo, kad suprasdavau to net nepastebėdama.

Marano - Aquileia'os, vieno svarbiausių Romos imperijos centrų - dabar mažučio, bet pilno romaninių liekanų, miestelio netoliese - duktė, - rašo lankstinukas. Beje, itališkai visi miestai moteriškos giminės. Labai keista, vis dar ketinu tai apmąstyti, kadangi apskritai mėgstu mąstyti apie miestus, ir pasidaryti kokias nors išvadėlės. Vėliau -  svarbus Venecijos respublikos taškas. Čia, kaip beveik visam Friuli Venezia Giulia regione, nuo sienų riaumoja reljefiniai liūtai - vieniši Venecijos klestėjimo laikų liudininkai. Kaip sakoma veneto dialektu: "Se Venesia no la fussi, Maran saria Venesia" (ital. Se non ci fosse Venezia, Marano sarebbe Venezia. - Jei Venecijos nebūtų, Marano būtų Venecija.)

Marano Lagunare, kaip gražiai skamba tavo pavadinimas, kokia skani čia kepta žuvis, kokie traškūs kalmarai, kaip gaivinančiai gerkle teliuskuoja spritzas, ir nors karšta iki beprotybės, bet iki beprotybės žydi oleandrai, barca slysta vandens paviršium, kerta lagūną, stulpeliais sužymėtu keliu - už stulpelių seklumos, už seklumų žvejų nameliai, saulė spigina viršugalvius ir raudonai spalvina pečius, tolsta Marano, artėja daugiaaukščiai Lignano viešbučiai, blizga vandens paviršius, blizga kurorto vitrinos (kam kokią tašelę už tūkstantį šešis šimtus, o kam vazelę už septynis tūkstančius eurų?), blizga prakaito lašeliai ant tūkstančių paplūdimy išsitiesusių kūnų, keliasdešimt jų įbridę į vandenį mosikuoja rankomis - vandens aerobika ar kaip ten vadinasi, laša greičiau tirpstantys nei liežuvį pasiekiantys ledai, ir truputį skauda širdį - visiškai in literal way - truputį per greit plaka, bet et, koks skirtumas, tarkim, tai tik nuvalkiotos meninės priemonės, tarkim, skauda širdį, nes liko savaitė, tarkim čia tik ilgesys virpina skilvelius ir priverčia greičiau susitraukinėti širdies raumenis - kad išnešiotų jį ir atsikratytų. Šitokie įprasti tapo mažyčiai itališki miesteliai, kad neberaginama net nesitraukiu fotoaparato. Vėl rąžau penkis pojūčius - už savaitės lėktuvas lyg didelis simbolinis paukštis išsineš mane į Vilnių - už savaitės nuvažiuoti į Marano nebebus tas pats, kas nuvažiuoti į Trakus. Už kelių savaičių mėnesių metų ilgėsiuosi šitų dienų kaip ilgimasi kažko sunkiai nusakomo, tolimo, mylėto, nebesugrįšiančio. Bet kol kas - viskas įprasta, paprasta ir tik truputį truputį dilgčioja kairėj. 



3 comments:

  1. Va va skaudu palikti Italiją.Ko gero visiems...

    ReplyDelete
  2. Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi atradusi Tavo blogą. Galbūt šiek tiek vojaristiška, bet et.. Tiek to. Kasryt, geriant kavą, greta visų džymailų-feisbukų-delfių patikrinu šį puslapį, ir, Dievaži, kartais net kava tampa kvapnesnė, o jei šis procesas vyksta biure, ūžiant kondicionieriams, ir kolegai nervingai tarškinant klaviatūros mygtukais, kartais, atrodo, pajuntu, jog norėčiau būti Udinėje ir ragauti niekad negirdėtus/neragautus patiekalus, o kartais prisimenu savo keliones, siauras mažo Andalūzijos miestelio gatveles, baltus namukus ir sangriją siestos metu, bet niekad išgyvenimai nebuvo/nėra tokie poetiški, "markes'iški" kaip Tavieji. Tad.. Ačiū :) Jaukios ir smagios paskutinės savaitės Udinėje :)

    ReplyDelete
  3. troy, nu bet jau visai ir į Vilnių po tiek laiko norisi :) savaitėlei, kitai...

    Anonime, ačiū tau! Net nežinau, ką po tokių komentarų sakyt. Kaip džiugu, kad tai, kas spurda viduj ir veržiasi būti papasakojama, kažkam sukelia teigiamų emocijų :)

    ReplyDelete