Oi, koks varguolių autobusas! Ir visi čia šneka rusiškai! Neskaitant jaunuolių autobuso gale, kurių dalis kalba lenkiškai, o dar dalis gal estiškai. Net vairuotojai su manim kalba rusiškai, o aš stoviu ir žiopčioju. Prabilti šiame autobuse angliškai atrodo tiesiog nepadoru. Kuda jedit? klausia manęs vairuotojas. Tai sadytes, - sako. Prisėdu prie kažkokio jaunuolio, na, tokio jaunuolio, kur gal per trisdešimt, bet jis labai maloniai šypsosi, ne taip, kaip tos krepšiais apsikarsčiusios moterys tarybinėm šukuosenom. Autobuse dvelkia čeburekais. Jau net nebesvajoju apie wi-fi, elektros lizdus laptopui, karštą kavą ir laikraščius - o jie visi taip meiliai šypsosi nuo vokelio, į kurį bilietą man įdėjo šviesiaplaukė pardavėja. Šalia sėdintis jaunuolis tarsteli kažką rusiškai, aš liūdnai jam šypteliu. Kad ją kur tą kalbą. Išsitraukiu užrašų knygelę, nors tai irgi kažkaip nepadoru šitam autobuse. Į užrašų knygelę galima rašyti telefonų numerius, pirkinių sąrašą, bet ne paklodes kelionės refleksijų.
kaip manai, tu esi Kitokia negu jie dėl to, kad tau paprasčiaus pasiskeė geriau gimti,
ReplyDeletear tu pati savo pastangom save kitokią sutvėrei?
ką reiškia geriau gimti?
ReplyDeletegeresnėj vietoj, geresnėj šeimoj, su geresniais genais...
ReplyDeleteTavo rašinėlis labai ryškiai priminė mano pernykštę kelionę į Ukrainą - pravažiavusi Lenkiją jau temstant vakarui įsėdau į autobusą, važiuojantį į Lvovą. Visi keleiviai išskyrus mane buvo ukrainiečiai smulkūs prekių vežiotojai - su patogiais drabužiais, didelėm tašėm, bruzdėjo po autobusą, ieškodami, kur išslapstyti dešreles ir batus, kurių pripirko daugiau, negu muitinė galbūt leistų.
O aš ten, įsivaizduok tik, keliautoja. Mano pasas po visą pasaulį galioja, į Italiją vizos nereikia, kiekvieną litą iškeisiu į tris menkas grivnas, angliškai susišneku, internete tinklaraštį turiu... stop stop stop, sakau sau... vienžo ką prisimenu, tai stiprų norą didžiuotis, kad esu geresnė ir bandymą susitabdyti - ar tikrai viskas mano pačios nuopelnas yra?
visų pirma, šitas tekstas gi ironiškas, kaip ir ironiški yra Sauliaus Poškos "varguoliai". (ar dar plėstis apie ironiją ir kurią pusę ji iš tikrųjų palaiko?). lygiai taip pat ironiškai aprašinėju kokio nors prabangaus restorano lankytojus. lygiai taip pat ironiškai stengiuosi aprašyti ir savo patirtis. nu kur čia didžiavimasis? kad rusiškai nemoku? kad kiti keistai į mane, kažką čia rašinėjančią, žiūri? greičiau nuoskaudos: ar labai lengva nuolat kliūti, iškristi iš konteksto, nepataikyti į normas? taip, žodį "kitoks" galima pakreipti ir neigiamam ir teigiamam kontekstui. bet čia greičiau ne socialinė, o egzistencinė atskirtis, kai kur bebūtum, su kuo bebūtum, vis tiek jautiesi kažkoks nepritampantis, nepataikantis, vienišas. o manipuliuoti tokiais žodžiais kaip "geras"... kodėl Lietuva turėtų būti geresnė vieta nei Ukraina? o Amerika ir Vakarų Europa tada turbūt geresnė nei Lietuva? kuri šeima geresnė: ar pasiturinti, suteikianti vaikui viską (taip pat ir puikų išsilavinimą), išskyrus žmogišką šilumą, ar ta, kuri nieko neturi, bet išaugina vaikus gerais, mylinčiais ir mylimais žmonėmis?
ReplyDeleteo jūs tikrai manot, kad žinot atsakymą į klausimą, kas nulemia žmogaus gyvenimą, kodėl jis būtent toks o ne kitoks? šeima, genai, sociakultūrinės aplinkybės? ir viskas? ar viskas paaiškinamai biologiškai, psichologiškai, sociališkai ir kitais mokslais? aš nežinau. labai daug ko nežinau, todėl ir rašinėju į užrašų knygeles ir blog'us.
proz, taip kaip tu vienokia ironija naudoji rasydama apie cebureku dvelksma, o kitokia - apie wi-fi, karstos kavos ir laikrasciu trukuma, kazkada gal apie tave panasiai parasys kitos kartos/kito pasaulio zmogutis, kuris i kumsti pakikens, kad ziu kokia bobute su milzinisku senoviniu laptopu... bet dabar mes ant bangos, jauni, viska suprantam, viska galim, musu valanda ir gerai. nieko blogo :)
ReplyDelete