Saturday, January 8, 2011

jau seniai sugrįžus

Labas. Čia ir vėl aš. Žiūriu į vaizdelius prieš pusę metų ir stebiuosi. Kaip laikas ir atstumas gali viską pakeisti. Ir kaip vis dėlto pusė metų svetur nepakeičia tavęs paties - taip tik atrodė.

Tai aš čia tik šiaip, trumpam, norėjau parodyti, ką parašiau. Apie pamiltąjį Friulį, apie neapsakomąją Toskaną, šiaip apie keliones. Jeigu viskas bus gerai, parašysiu ir apie Prahą, kur po kelių savaičių turėčiau važiuoti pasimatyti su senąja Via Codroipo chebra. Vėl susitiksiu belgą! ♥ Taip pat jo juodaplaukę čekę Elišką, mano nuolatinių diskusijų kultūros temomis bičiulę Terezą ir vyno ragautoją Marie. Brangiausiuosius savo. Taip, kaip Udinėje vaidendavosi žmonės iš Lietuvos, Vilniuje man kartais vaidenasi žmonės iš Udinės. Net vokietės! Tos kur pagyveno su mumis tik pora savaičių, o paskui su kitais vokiečiais buvo okupavusios butą.

Jei kada nors atsikratysiu sentimentalumo, gal parašysiu ir kokį apibendrinamąjį įrašą - Udinės gulbės giesmę. O kol kas tik žiūrinėju paveikslėlius iš praeities ar skaitinėju senus įrašus ir labai dūsauju.

1 comment:

  1. aš kažkurią naktį, kai neužmigau žiūrinėjau tavo nuotraukas iš Italijos. ir net nenuostabu, dėl ko tu taip dažnai ten sugrįžti, ir net nekeista, kai sakei, kad "kai žmonės kalbės apie savo jaunystę, aš kalbėsiu apie Udine". dievaž, nenuostabu.

    namie, Kaune, praėjusį semestrą su manim į prancūzų ėjo vienas erasmusas iš Udinės.

    ReplyDelete