metro ir tramvajais

Jei jau traukiniai nestokoja romantikos, tai metro jos turi dvigubai. Aišku, taip būna,  tik jei gyveni kokioje nors Lietuvoje, ir žodis metropolitenas tau vis dar skamba egzotiškai. Trys metro linijos - geltona žalia raudona - o piniginėj transporto bilietas penkioms dienoms. Šokinėjam po tas spalvotas linijas lyg po Lietuvos vėliavą. Koks patogus tas metro, negaliu atsidžiaugti, dešimt minučių, ir tu jau rajone Praha 9, netoli Terezos namų. In periferia. Periferijoj raudonai švyti užrašas pizzeria ir taip pamažu gimsta quasi poesia: in questa pizzeria / in periferia / cucina la mia zia / ed ogni lecornia / prepara con maestria / ir taip toliau. Bet prieš tai dar reikia išlipti iš keistų lenkų autobuso Florenc autobusų stotyje, čekiškai saulei šviečiant ir pusės dešimtos miestui šurmuliuojant, rąžantis,  pajusti lengvą kelionės euforiją (tą euforiją, kai pasieki tikslą, ypač po devyniolikos valandų autobuse, kai išlipi svetimam, bet svetingam mieste, pasiruošęs pozityviems nenuspėjamumams ir nuotykiams), nukulniuoti į senamiestį. 

Miestas geria kavą ir tu geri kavą, pirmąją šitoje šalyje, šitame dideliame mieste, kuriame dar nesi buvus. Vėliau stovėsiu prie Starometska metro stotelės ir lauksiu Terezos bei Marie. Ateisiu truputį anksčiau, o jos truputį vėluos. Pereisiu per gatvę, pastovėsiu vienoje pusėje, nuspręsiu grįžti, ir taip, kol galiausiai jas pamatysiu. Pirma T., o po to M., girdėsiu jų juoką dar iš metro požemių, kai T. nueis ieškoti M., kol aš lauksiu su lagaminais. Apsikabinsim ir bus keista, kad nesimatėm pusę metų, ir kalbėsim viena per kitą, ir juoksimės juoksimės juoksimės, lygiai taip, kaip tą tvankią Udinės naktį grįždamos iš vakarienės pas Marco. Ir are you šuo vėl taps vienu kelionės juokų, o belgas prašys manęs pasakyti daugiau juokingų lietuviškų žodžių, nors vis dar nebus pamiršęs į sveikatą.

- I still have the feeling that they always try to kill you, - sako belgas, dairydamasis į šalis, kai dviese kertam gatvę. Dežavu į Udinę, ir aš visiškai jam pritariu - ne tik italų vairuotojai, bet ir tramvajų vairuotojai visose pasaulio šalyse, rodos, tik ir taikosi tave pervažiuoti. Tad per tas gatves, kuriose pritiesiota bėgių, žengiu ypač atsargiai. O kas žino, gal Anuška jau paliejo saulėgrąžų aliejų... Ir vis dėlto - ne tik metro, bet ir tramvajai tiesiog alsuoja romantika. Traukiniai mieste - mieli miesto siaurukai - rodos, tik sėsk apsikabinęs mylimą ir važinėkis po miestą, ypač jei tas miestas Praha.

Bet mes dar turime labai daug veiklos, o mylimieji yra problematiškas reikalas - kur meilė, ten visada ir bėdos problemos nelaimės beigi tragedijos - tad tuoj išsikrausime gražiajame Terezos butelyje daiktus ir važiuosime pas belgą su Eli, tam pačiame Praha 9 rajone. O, kaip mes tenai leisime laiką... O, kaip paskui bėgsime į naktinį autobusą, nes kitas tik už kelių valandų, ryte... Bet apie tai jau kitoje serijoje. 

Prag

Prague doesn't let go of us. Neither one of us. This mother has claws. We have to submit or. We would have to set fire to it in two places, at Vysehrad and at the Prague Castle, then we might get away. Franz Kafka

Turiu fetišą vietoms, kurias aplankau. Jos mane beveik apsėda. Tai ne tik tas mielas atpažinimo džiaugsmelis, prisirankiojus įvairios meninės fikcijos ir mėgaujantis ja lyg vojaristui – ak, ir aš tokiu tramvajumi pervažiavau šitą gatvę iš filmo. Kažkas daugiau. Noras iščiupinėti, pažinti, suprasti, pasisavinti. Įgimtas amžinumo troškimas. Bandai atkovoti erdvės gabalą priešindamasis savo laikinumui. Svetimose vietose nesijauti saugus. Net pats sau daraisi kažkoks svetimas. Nebūtis čia atrodo artimesnė ir grėsmingesnė. Namai, rutina, besikartojantys kasdieniniai buities ritualai, įsisenėję daiktai, pastatai, tie patys žmonės aplink tave sukuria pastovumo iliuziją ir padeda įveikti mirties baimę. Tiksliau užmiršti ją, nukišti kažkur į pasąmonę. 

Buvimas svetur – saldus laviravimas tarp būti ir nebūti. Keliaudamas jautiesi gyvas – o juk kaip gera jaustis gyvam – bet šitaip jausdamasis išgyveni ir savo mirtingumą. 

Dėl to fotografuoju ir fotografuoju, kartais prisiversdama patraukti savo akį nuo stiklinės akies, dar vieno tarpininko tarp manęs ir miesto. Dėl to perku visokius daikčiukus, renku akmenėlius ir kriaukleles svetimų jūrų pakrantėse, cukrų maišeliuose iš kavinių, nesuprantamais pavadinimais, saugau metro bilietus ir skrajutes, svetimšalių dalinamas gatvėse, parduotuvių čekius, kur kainos skaičiuojamos eurais ar čekiškom kronom. Siunčiu atvirlaiškius – skubu pasidalinti miestu, kurį dar turiu, išgyvenu, išsisaugoti jį visais įmanomais būdais – net ir kitiems daiktiškai jį dalindama. Saviems kitiems. Daiktiškumas – tikrumo ir autentiškumo liudijimas. Tai, ką galima pačiupinėti, daug arčiau mūsų nei tai, ką tegalima išmąstyti.

Įsimylėjimo požymiai – lyg mylimo kūną noris pažinti kiekvieną miesto apgamą, perbraukti pirštais visų jo tiltų turėklus, pėdomis prisiliesti prie kiekvienos šaligatvio plytelės, lyg mylimojo guolio patalų įspaudus vėl ir vėl išliesti miesto aikštes, išgulėti upės pakrantes ir parkų žolę.  

Netyčia, atnašaudama savo fetišui, radau tokį filmą, taip ir vadinasi – „Prag“. Bet ne apie miestą šitas filmas, kaip ir „Black Swan“ ne apie baletą. Nors miestas čia tirštas, sodrus, ryškus ir galingas. Jam čia suteiktos autonomiškos savito personažo teisės. 

Nuo pirmųjų filmo kadrų – traukinys į Prahą – išlenda ir džiaugsmingai šūkčioja asmeninis atpažinimo džiaugsmelis. Šokčioja jis ne kartą ir vėliau, kartais jau visai nebe džiaugsmingai, priešingai, liūdną sielvarto šokį, atpažindamas save žmonėse. -Kaip gali juos teisti, jei pati taip elgiesi? - klausia. -Rąstai krislai rąstai, - atsakau.

Niūri žiemiška Praha. Tokią mačiau ir aš, nors ji mane pasitiko saule, po to susuko į balto rūko ir kaminų dūmų paklodę, ir nebenorėjo paleisti. „Praha nepaleidžia. Nė vieno iš mūsų. Turime ją padegti. Uždegti laužus abiejuose Vlatavos krantuose. Tik tada galėsime išsigelbėti,“ – laisvai išsivertus nusirašiau Kafkos muziejuje. Tai buvo paskutinė mūsų trumpo meilės romano diena. Visi išsivažinėjo, tądien laiką, kuris kelionėse keičia savo pavidalą – lyg smėlis byrantis pro pirštus juos išskleidžiant ir suskleidžiant, tai greičiau tai lėčiau – leidome dviese – tik aš ir ji, mylimoji.

Filme Praha tai sąžinė. Praha – tai susitikimas su savo praeitimi ir giliaisiais vidaus šuliniais, iš kurių semtis vandens bijome net patys. Bijome išvysti tų šulinių paviršiuje tikrąjį savo atvaizdą.

Praha, kur norėdamas kavos gausi alaus, o alaus – kavos. Nes miestas geriau žino, kada tau reikia apsinešti, o kada prablaivėti. 

Danai moka statyti filmus.O aš noriu atgal į Prahą, atgal į Udinę, noriu keliauti ir mylėti. 

magistralių prerijos

Kai besileidžianti saulė pavirsta rausva, išsiliejusia horizonto linija, o laukai lyg cukrum nubarstyti, lyg pieno puta padengti sniegu.. tai gražiai keliaujasi magistralių prerijom.

iš meilės laiškų Vilniui

Dieną, kai turiu išvažiuoti, Vilniuje po kelių savaičių pertraukos pasirodo saulė. O koks gražus saulės nušviestas žieminis Vilnius. Iškrakmolintos stogų kepurės, tirštai balti dūmai kyla iš "audėjo" kaminų, kai taksi veža mane į stotį. Švysteli Bernardinų kapinių kryžiai, Vilnelės vandenys ir padrikai išmėtyti rajono statiniai. "Audėjo" apylinkės man primena kelius į ir iš stoties, pilnus kelioninių minčių, ir kadaise buvusį kasdieninį kelią į mokyklą trisdešimt ketvirtu. Su sunkia kuprine ant pečių, su vargše pilkų mokyklinių rūpesčių prispausta maža galvele. 

Toks gražus šiandien Vilnius, bet mintis kažkodėl - gaila, kad palieku tave tik savaitei. Lyg meilužį, kurį myli, bet jis elgiasi su tavim ne taip, kaip norėtum. Tuomet imi ir nuo jo atsitrauki nori, kad išsiilgtų, pasikviestų atgal, pagaliau pradėtų tave branginti. 

Toks tu man, Vilniau, - myliu tave, nieko negaliu padaryti, prisirišau per visus tuos metus neatpinamomis meilės virvelėmis. Ir visgi dažnai elgiesi bjauriai kaip niekšas. Todėl kartais, žinai, man reikia kitų miestų, kad turėčiau su kuo tave palyginti, kad išsiilgčiau, kad suprasčiau, jog visada būsiu tavo.

pakeliui su gariūnine chebra

Oi, koks varguolių autobusas! Ir visi čia šneka rusiškai! Neskaitant jaunuolių autobuso gale, kurių dalis kalba lenkiškai, o dar dalis gal estiškai. Net vairuotojai su manim kalba rusiškai, o aš stoviu ir žiopčioju. Prabilti šiame autobuse angliškai atrodo tiesiog nepadoru. Kuda jedit? klausia manęs vairuotojas. Tai sadytes, - sako. Prisėdu prie kažkokio jaunuolio, na, tokio jaunuolio, kur gal per trisdešimt, bet jis labai maloniai šypsosi, ne taip, kaip tos krepšiais apsikarsčiusios moterys tarybinėm šukuosenom. Autobuse dvelkia čeburekais. Jau net nebesvajoju apie wi-fi, elektros lizdus laptopui, karštą kavą ir laikraščius - o jie visi taip meiliai šypsosi nuo vokelio, į kurį bilietą man įdėjo šviesiaplaukė pardavėja. Šalia sėdintis jaunuolis tarsteli kažką rusiškai, aš liūdnai jam šypteliu. Kad ją kur tą kalbą. Išsitraukiu užrašų knygelę, nors tai irgi kažkaip nepadoru šitam autobuse. Į užrašų knygelę galima rašyti telefonų numerius, pirkinių sąrašą, bet ne paklodes kelionės refleksijų.