Wednesday, February 9, 2011

Prag

Prague doesn't let go of us. Neither one of us. This mother has claws. We have to submit or. We would have to set fire to it in two places, at Vysehrad and at the Prague Castle, then we might get away. Franz Kafka

Turiu fetišą vietoms, kurias aplankau. Jos mane beveik apsėda. Tai ne tik tas mielas atpažinimo džiaugsmelis, prisirankiojus įvairios meninės fikcijos ir mėgaujantis ja lyg vojaristui – ak, ir aš tokiu tramvajumi pervažiavau šitą gatvę iš filmo. Kažkas daugiau. Noras iščiupinėti, pažinti, suprasti, pasisavinti. Įgimtas amžinumo troškimas. Bandai atkovoti erdvės gabalą priešindamasis savo laikinumui. Svetimose vietose nesijauti saugus. Net pats sau daraisi kažkoks svetimas. Nebūtis čia atrodo artimesnė ir grėsmingesnė. Namai, rutina, besikartojantys kasdieniniai buities ritualai, įsisenėję daiktai, pastatai, tie patys žmonės aplink tave sukuria pastovumo iliuziją ir padeda įveikti mirties baimę. Tiksliau užmiršti ją, nukišti kažkur į pasąmonę. 

Buvimas svetur – saldus laviravimas tarp būti ir nebūti. Keliaudamas jautiesi gyvas – o juk kaip gera jaustis gyvam – bet šitaip jausdamasis išgyveni ir savo mirtingumą. 

Dėl to fotografuoju ir fotografuoju, kartais prisiversdama patraukti savo akį nuo stiklinės akies, dar vieno tarpininko tarp manęs ir miesto. Dėl to perku visokius daikčiukus, renku akmenėlius ir kriaukleles svetimų jūrų pakrantėse, cukrų maišeliuose iš kavinių, nesuprantamais pavadinimais, saugau metro bilietus ir skrajutes, svetimšalių dalinamas gatvėse, parduotuvių čekius, kur kainos skaičiuojamos eurais ar čekiškom kronom. Siunčiu atvirlaiškius – skubu pasidalinti miestu, kurį dar turiu, išgyvenu, išsisaugoti jį visais įmanomais būdais – net ir kitiems daiktiškai jį dalindama. Saviems kitiems. Daiktiškumas – tikrumo ir autentiškumo liudijimas. Tai, ką galima pačiupinėti, daug arčiau mūsų nei tai, ką tegalima išmąstyti.

Įsimylėjimo požymiai – lyg mylimo kūną noris pažinti kiekvieną miesto apgamą, perbraukti pirštais visų jo tiltų turėklus, pėdomis prisiliesti prie kiekvienos šaligatvio plytelės, lyg mylimojo guolio patalų įspaudus vėl ir vėl išliesti miesto aikštes, išgulėti upės pakrantes ir parkų žolę.  

Netyčia, atnašaudama savo fetišui, radau tokį filmą, taip ir vadinasi – „Prag“. Bet ne apie miestą šitas filmas, kaip ir „Black Swan“ ne apie baletą. Nors miestas čia tirštas, sodrus, ryškus ir galingas. Jam čia suteiktos autonomiškos savito personažo teisės. 

Nuo pirmųjų filmo kadrų – traukinys į Prahą – išlenda ir džiaugsmingai šūkčioja asmeninis atpažinimo džiaugsmelis. Šokčioja jis ne kartą ir vėliau, kartais jau visai nebe džiaugsmingai, priešingai, liūdną sielvarto šokį, atpažindamas save žmonėse. -Kaip gali juos teisti, jei pati taip elgiesi? - klausia. -Rąstai krislai rąstai, - atsakau.

Niūri žiemiška Praha. Tokią mačiau ir aš, nors ji mane pasitiko saule, po to susuko į balto rūko ir kaminų dūmų paklodę, ir nebenorėjo paleisti. „Praha nepaleidžia. Nė vieno iš mūsų. Turime ją padegti. Uždegti laužus abiejuose Vlatavos krantuose. Tik tada galėsime išsigelbėti,“ – laisvai išsivertus nusirašiau Kafkos muziejuje. Tai buvo paskutinė mūsų trumpo meilės romano diena. Visi išsivažinėjo, tądien laiką, kuris kelionėse keičia savo pavidalą – lyg smėlis byrantis pro pirštus juos išskleidžiant ir suskleidžiant, tai greičiau tai lėčiau – leidome dviese – tik aš ir ji, mylimoji.

Filme Praha tai sąžinė. Praha – tai susitikimas su savo praeitimi ir giliaisiais vidaus šuliniais, iš kurių semtis vandens bijome net patys. Bijome išvysti tų šulinių paviršiuje tikrąjį savo atvaizdą.

Praha, kur norėdamas kavos gausi alaus, o alaus – kavos. Nes miestas geriau žino, kada tau reikia apsinešti, o kada prablaivėti. 

Danai moka statyti filmus.O aš noriu atgal į Prahą, atgal į Udinę, noriu keliauti ir mylėti. 

3 comments:

  1. Taip, kartais ir mes nenorime paleisti miestu (vietu), taip kaip ir jie nenori paleisti musu.

    ReplyDelete
  2. man atrodo, tai vienas geriausių kada nors parašytų įrašų apie miestą. ne tik tavo, bet apskritai.

    ReplyDelete
  3. jetau, kaip ačiū, Ieva :) labai pamaloninai.

    ReplyDelete