„Ahh home, let me go home. Home is wherever I‘m with you“

Prie visų mano tekstų temų ir žodžių fetišų prisidėjo dar vienas – home. Apmąstyti namus, apmąstyti kalbą – štai išvažiavau, štai distancija, štai sumąstau vienaip, o po mėnesio mąstau jau vėl kitaip. Ir kalba lieka tik kalba, ir namai nebereiškia vien vietos.

Visas desktop‘o ekranas pribertas word‘o failų su nepabaigtais, nepublikuojamais tekstais ir jų užuomazgomis. Traukiniuose po Toscaną padrikai prisikribenau pusę užrašų knygelės. Parašysiu, parašysiu ir apie ją, bet turbūt ne čia. Nes ir draugas R. sakė –  brangink savo klaviatūrą.

Muzika yra mano trankviliantai. (Kai visi užknisa, kartais užtenka ausinių.) Muzikos grupės reiškia žmones ir kasdieninės estafetės atkarpas. Seniai jau nesiklausiau ko nors panašaus į Edward Sharpe & The Magnetic  Zeros. Ir tas jų smagumas net neužknisa. Ilgaplaukiai apsinešę hipiai visada buvo simpatiški. Jūs, tie, kurie skaitot ir kurie ne, turbūt labai nustebtumėt, jei sužinotumėt kuri grupė, kuris albumas ar daina man kurį iš jūsų reiškia. Gal net pradėtumėt raukytis dėl mano muzikinio skonio. Jau nekalbant, kaip turėtų nustebinti jausmai, susisukę galvoje, pojūčiai, lakstantys kūnu winamp‘o shuffle‘ui bakstelėjus dar vieną senų laikų skambesį. Kiekvienas žmogus – kitas jausmas. Visa emocijų virtinė, susidėliojanti iš kartu praleistų popiečių, tikėtų ir netikėtų susitikimų, tuo metu galvas okupavusių minčių, atsitiktinumų. Una catena di coincidenze ir štai aš čia. Galvoju, ironiška ar ne, kad gražiausią mano gyvenimo nuotykį, trukusį pusę metų, baigs vienų labiausių grupių koncertas. O Vilniaus vaiduokliai jau stumdosi dėl geresnių vietų oro uosto laukiamojoj salėj.