Paskutinė vakarienė

Kadangi belgas netrukus išvažiuoja (žinau, žinau! Aš irgi verksiu kruvinom ašarom jį išlydėdama), tai penktadienį įvyko paskutinė vakarienė. Vakarienė, aišku, kaip visada virto festa, bet bent policininkai šįsyk nesivargino mūsų aplankyti ir raštelių iš kaimynų, ryte, rodos neradome.

Viskas prasidėjo nuo aperityvų (ir kur aš grįžus rasiu spritz aperol, kur?!), kuriuos supilstė spritzmaster belgas, balionų, su visokiais užrašais, ir nuotraukų. O nusifotografuoti kartu buvo nuspręsta visuose kambariuose, įskaitant virtuvę, koridorių, du balkonus ir du vonios kambarius. Tai kas su kavinukais rankose, kas su samčiais, kas su batais prieškambary, skalbiniais, vonios reikmenimis ir dar belekuo rankose. O prieš tai buvo fotkintasi su lietuviška atributika, kurią man atvežė tėvai, o aš įteikiau butokams (belgas visą vakarą pravaikščiojo su Vilniaus medaliu ant kaklo). Dabar ant vieno šaldytuvo kabo užrašas „į sveikatą“ prisegtas Trakų pilim. O kitam, kurį aš vadinu alkoholio šaldytuvu, vis dar daug butelių vyno, nesibaigiančio čekiško ir belgiško alaus bei kitokių gėrybių.

Paskui buvo čekės vakarienė, kaip visuomet neįmanomai daug maisto („aš jau ir taip pasiaukojau ir suvalgiau šitą gabaliuką, dabar tavo eilė!“), eksplodovat, paskui buvo vynas ir galiausiai buvo lietuviškas midus. Skanus koks, reikės gal ir grįžus į Lietuvą retkarčiais jo išgert.

O paskui paskui, paskui pabudau, butokai jau buvo išvažiavę į Liublianą, pusė buto išrašinėta „į sveikątą“, sproginėja balionai, o aš sėdžiu su krūvom itališkų lapų apie naratyvo teoriją, kuriems įveikti turiu šį gražų savaitgalį, klausau Beirut, gurkšnoju baltą vyną, užkąsdama vakarykščia vakariene ir sakau, kad tuoj tuoj jau tikrai mokysiuos. 

Kaip mūsų buto moksliukei, kuri net ir iš Durno egzamino kažkaip gavo 28, visi man sako, kad viskas bus gerai ir su kinu. O man tai kas – vynas, balionai ir geri filmai, transformavęsi į realybę.