Na, ir ką dabar jums papasakoti? Kol pagaliau prisiruošiau kažką suskrebenti į laptopą, mintyse parašiau ir perrašiau tiek tekstų, kad mėnesiui užtektų. Iš tiesų, tai lyg rašymas smėlyje, kurį tuoj nuplaus užklydusi banga. Tai tik trisdešimties valandų įjungtos ir gerokai emociškai persitempusios sąmonės perviršis. Dabar jau beveik para, kaip vakar atsikėliau ir visa susijaudinusi, tarsi prieš kokią ypatingą šventę dėliojausi paskutinius daiktus. Paskui šeimyniniai pietūs ir sentimentai atsisveikinant su tėvais, ak, juk pusmečiui. O štai dabar stovime Brno stotyje, vairuotojas miesto pavadinimą ištarė dargi pabrėžtinai, tarytum su susižavėjimu. Šiaip tas vairuotojas nebuvo labai malonus tipas. Dar Vilniuj padavus bilietą pasijutau kalta, kad jį trukdau. Tikrino bilietus taip vangiai vangiai, kad išvažiavome pusvalandžiu vėliau. Ko čia nori? - paklausė priėjusio pasimetusio užsieniečio. Kitam užsieniečiui išaiškino, kad čia gi ne viza, čia tik leidimas gyventi Lietuvoje. Nepraleis tavęs, tu supranti? Ar labai nori kalėjime pasėdėt? Kelionė pabaigoje pasidarė kažkoks malonesnis ir tik šiaip ramiu tonu pasakė, kad neranda mano bagažo. Dar truputėlį vangiai panaršė po bagažinę ir surado.
Na, ir ką dar jums papasakoti? Apie mongolus, turkus, mėgstančius žiūrėti filmus apie gamtą, ir kates autobuse? Katė turėjo atskirą vietą, kurią vėliau teko perleisti žmogui, kas jos šeimininkei visai nepatiko, sakė, būtų primokėjus už atskirą bilietą.
Trisdešimt viena valanda smulkių patirčių, patirtėlių, kurios tuomet buvo svarbios ir įdomios. Po trijų dienų kelionė teliks viena iš temų pokalbiams su žmonėmis iš įvairiausių valstybių. - 31 hour of journey... Really?! Oh, what an experience.
No comments:
Post a Comment