ir Italijoj lyja

2010-02-18

Rodos, grįžtu į save. Tris dienas džiūgavus kaip visai ne aš, pagaliau susigrąžinau melancholiją. Gal čia tik oras – pilkas dangus, kabantis pažeme, lietus, prietema. Tarsi Lietuva būtų atsiuntus oro bučinį. Galvoje nė iš šio nė iš to vėl pradėjo skambėti Damien Rice. It‘s the wrong kind of place to be thinking on you. Kurį laiką nebegalėjau jo klausyti – teisingai sykį kartu vaikštinėjant po Kauno senamiestį pasakė Ieva. Apie tai, kad jo dainos kartais per liūdnos. Tiesa sakant, manau, net ne visai tai. Kai non stop klausydavau Rice‘o 2008-ųjų vasarą – nebuvo liūdna. Gal tiesiog labai ilgesinga. Vaikščiojau po Kauną su ausinėmis. Tąsyk buvo karštos dienos, susitikau su Jolanta. (Kaip greit viskas keičiasi, tada ji dar lankė mokyklą, o dabar Anglijoje studijuoja ispanų kalbą. Mes ir vėl gyvename panašiai, abi užsieniuose, abi su nesibaigiančiom savom istorijom.) Simpatiškoj vyninaitėj gėrėm labai skanų argentinietišką vyną ir kalbėjomės kalbėjomis. Buvo labai gražu. Ir liūdna išsiskirti. Vynas, karštis, trumpos, vėjyje besiplaikstančios, suknelės – galbūt visa tai man priminė Italiją. Galbūt todėl vėl galvoje įsikūrė Damienas.

Viskas mainosi, maišosi, į Lietuvą įsilieja Italija, į Italiją Lietuva. Maniausi išvažiavus save atrasti, bet kartais jaučiuosi tik dar labiau pasimetus. Vis dėlto ne man Erasmus gyvenimo stilius, ne man nuolatinės šnekos iš esmės apie nieką. Baisiausia, jog ne apie nieką šitom dviem užsienio kalbom nelabai ir pašneku. Man trūksta laisvos minčių raiškos, trūksta draugų psichų ir draugų ne psichų. Šitie žmonės labai draugiški, bet jie ne mano.

Šiandien pasidarėm filmų vakarą. Du totaliai skirtingi: „Eurotrip“, eilinė lėkšta komedija, ok, vietomis gana juokinga, bet iš esmės pernelyg nuspėjama ir vulgaroka. Tiesa, iš stereotipų apie tautas parodijų gerokai prisižvengėm. Ypač Rytų Europos, kurią atstovavo Bratislava. Ir ypač su merginomis čekėmis, kurių dėka sužinojome, kad pusė veiksmo, kuris vyksta Paryžiuj, Amsterdame, iš tiesų nufilmuota Prahoj. Čekės atrodo labiausiai mano tipo. Randam vis daugiau ir daugiau bendro tarp mūsų šalių, o ir tautų charakteriai rodosi panašūs. Belgui labai patiko „Eurotrip“, o nelabai „Mis Little Sunshine“ (ką aš dar galiu apie jį pasakyti – angliškai jis kalba fluently, puikiai gamina, užsiima ruošos darbais, turi gerą humoro jausmą, yra iškalbus, žiūri daugybę filmų, bet dauguma jų banalūs, o la storia e la critica della cinema, kurią pasirinkau čia studijuoti ir kuri man atrodo so exciting, pasak jo seems boring. Jie su vokietėm itališkai kalbėti net nebando, šaiposi iš visų itališkų ypatybių (aš irgi šaipausi, bet jie jau gal kiek per piktai ir per dažnai) sako, fui kokia kalba (taip, aš irgi stebiuosi, ką jie čia veikia), nėra aplankę nė vieno Udinės muziejaus (nes neįdomu gi, pf, muziejai), užtat žino visus barus ir jų subtilybes). „Little Miss Sunshine“ man labai patiko. Puikus darbas, laimėjęs kažkokį nepriklausomų filmų festivalį. Užkabinantis daugybę temų, bet iš esmės teigiantis gyvenimą. Tikrą, nuoširdų, gyvą ir dinamišką. Ne tokį, kuriame įsisukę dauguma iš mūsų.