Ar aš jau minėjau, KAIP greitai Italijoje viskas keičiasi ir kaip čia viskas intensyvu? Aš vėl visai mėgstu savo buto draugus. Net belgą. Udineje trečia diena lyja, ir mes vis renkam pačius negražiausius žodžius šitam orui, bet vakar visai šauniai praleidome vakarą. Caffe Caucigh vyko paskaita apie Freudą ir psichoanalizę, ir aš tiesiog negalėjau jos praleisti, juolabiau, kad vis tiek dar nelabai turiu ką čia veikti. Vokietės kaip visuomet buvo dingę, čekės tą penktadienio vakarą išėjo į čekų vakarėlį. - O ką tu žadi veikti? – paklausiau belgo ir kadangi jis neturėjo, ką veikti, nusprendė prisijungti prie manęs. Pusę paskaitos sėdėjo šalimais ir dūsavo, nes, matyt, nieko nesuprato (italų kalbos jis beveik nesimokė. Ir dar paklausė manęs: so who was that Freud, philosopher or something? omg). Taip tam belgui ir reikia – pagalvojau. Bet paskui pasirodė, kad šį tą jis vis dėlto suprato. Ir dar pasirodė, kad gal tas belgas not so bad, after all.
Paskaita apie Freudą buvo visai nieko, kita vertus, manyčiau, per formali kaip penktadienio vakarui ir vykstanti bare. Susirinko vos keliolika studentų. O dėstytojas vis šnekėjo šnekėjo šnekėjo. Tuoj tuoj jau baigsim – ir toliau šneka šneka. Dar pora minučių - ir jos užtrunka bent keliolika. Ak, jei jo vietoj būtų buvęs Laurinaitis – mano psichoanalizės dėstytojas Lietuvoje, į kurio paskaitas eidavom kaip į pramogą, nereikėdavo nieko rašytis ir prisijuokdavom bent trečdalį laiko... Paskaita vyko viršuj, o apačioj vyko koncertas. Karts nuo karto oro gūsiai viršun vis atnešdavo panašius į kačių kniaukimą garsus ir buvo truputį juokinga.
Vėliau su belgu paklausę šiek tiek kačių kniaukimo nusprendėme, kad tai truputį weird ir nuėjome į "Piombi" barą. Kažkaip net pasišnekėjom ten dviese įdomiai ir nuoširdžiai, po to sutikome vokietes ir daug kitų Erasmus. Pavyzdžiui, juokingą ir hyperaktyvią medicinos studentę iš Ispanijos ir airių porelę. Su airiais pasijuokėme iš to, kaip visi lietuvių emigrantai pas juos balsuoja Eurovizijoje už Lietuvą, o belgui paklausus, ar turime kokių stereotipų apie juos, prisiminiau apie tą „ramus kaip belgas“ (nors jam tai tikrai negalioja).
Buto draugai net nebesijuokė iš mano iškritimo iš lovos. Belgas sakė, jog ir jam taip yra buvę, o viena iš vokiečių – kad ji irgi priratus prie sienos vienoje lovos pusėje. Ir dar gali būti, kad primokėjus tik 30 eu turėsiu vienvietį kambarį!
Gyvenu čia tarytum kitą gyvenimą. Lyg kas būtų tave įsviedęs į visai kito žmogaus kailį. Sakyčiau, vienintelis dalykas, toks pat, kaip Lietuvoj, tai aš pati, bet ir taip nėra. Natūralu, kad atsidūręs kitoje šaly, kitokioje kultūroje, tarp įvairių, naujų, skirtingų tautybių žmonių, gyvendamas kitokiomis sąlygomis ir pats elgiesi kitaip. Atrandi tai, ko anksčiau savyje nematydavai. Pačiai darosi įdomu, kaip elgsiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Tai lyg koks realaus gyvenimo simuliakrų žaidimas, lyg kokie Simsai, tik viskas čia gerokai tikriau, pirštais pačiupinėjama.
No comments:
Post a Comment