kaip mes čia gyvenam

2010-02-16 la sera

Dvi dienas gyvenau patetikos, abstrakcijų, aikčiojimų ir dūsaujimų pasaulyje. Nėra lengva stipriausias emocijas, kai atrodo, kone tuoj apsiverksi vidury gatvės (labiau iš laimės ir emocijų pertekliaus), konvertuoti į žodžius, kurie perduotų bent mažumėlę jausmo. Turbūt tam reikia laiko, atstumo, distancijos, būsenos, kai rašosi. Galėčiau pasakoti ir pasakoti vien paviršinius sluoksnius, kur buvau, ką mačiau, su kuo susipažinau, ką nuveikiau, etc. Šitų dviejų dienų siužetų Lietuvoj man būtų užtekę dviems mėnesiams. Galėjau iš jų išskaldyti kelias dešimtis blog’ų. O juk po siužetais visuomet slepiasi gilesni klodai. Atsisveikinimas pusmečiui su tėvais, nuryjant ašaras (nes taip, nes ilgam, nes pirmą kartą, nes buvo baisu, sentimentalu ir melancholiška). 31 valandos kelionė autobusu, kai kerti pora tūkstančių kilometrų snieguotos Europos, sniegas baigiasi tik Italijoj, čia prasideda pavasaris. Atvykimas į Mestrę naktį, vienai; vietos, kuriose kartą buvai prieš du metus, jausmas, kad viskas taip pat, bet tuo pačiu visai kitaip. Pasivaikščiojimas po Veneciją – miestą kazanovą, kuris suvedžioja tave per penkias minutes ir paklaidina savo labirintuose. - - -

Tačiau galite būti ramūs – pagaliau atėjo ta diena, kai jau galiu griebtis ironijos. Tai va, įsikrausčiau į savo butą. Visų pirma, jei išvažiuosite ilgesniam laikui, būkite protingi, ne tokie, kaip aš, ir nesiimkite tiek daiktų, kad dar reiktų primokėti ir autobuse (kuriuos būtent ir renkasi žmonės su daug daiktų), o po penkių minučių nešimo pasidarytų bloga. Na, o po to, kai panešiau (tiksliau pavežiau, nes toks indas Ratan, dirbantis viešbutyje, apie kurį gal vėliau, parodė būdą, kaip tašę užkrauti ant lagamino ir visą bagažą padaryti vežiojamu) savo mantą dvidešimt minučių iki Serenos iš couchsurfing.com namų, jai be to padedant, o man labai atsiprašinėjant ir sutinkant, kai jau rankų nebejausdavau, taigi po dvidešimties minučių kelionės man turbūt pirmą kartą gyvenime ištino rankos, riešai. Įdomus jausmas. Tačiau, man vis dar labai sekasi! Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip būčiau atsigabenus bagažą iš Serenos buto į savo Codroipo gatvę, turbūt būčiau tempus pėsti, o pakeliui numirus, bet pasitaikyk tu man taip, kad paslaugioji italė kaip tik tą dieną iš taisyklos pasiėmė automobilį. Na, ir iš kur tokių gerų žmonių atsiranda. Pasitinka stoty, leidžia pas save pernakvoti, kiek naktų tik tau reikia, ar esi alkana? norėtum ko nors atsigerti? va bene, matau, kad tu pavargus, palieku tave, šitie produktai pusryčiams ir gali imti iš šaldytuvo ką nori. Duoda raktus, o paskui nuveža su visu bagažu dar gerokai pasisukinėdama, nes Udinėj daug kur vienpusis eismas. O be viso to ji yra protinga ir išsilavinus, jos mėgstamiausias poetas –Ungharetti, lentynoje ji turi Ali Smith knygą, na ir šiaip, vapšė. Tikiuosi, kad dar susitiksim, itališkai aš jau kalbėsiu geriau ir galėsim aptarti ne vien tas paviršutiniškas temas, kurios vyrauja žmonių iš skirtingų šalių pokalbiuose.

Na, bet juk negali visą laiką taip nuostabiai viskas klotis. Tad dabar apie mano butą. Šiaip viskas būtų gerai, mano kambarys, kurį dalinuosi su mergina vokiete, kuri už dešimties dienų jau išvažiuoja namo (ooo, jei tik niekas čia nebeatsikraustytų ir turėčiau visą kambarį sau. Kurgi ne, tik ne šitam šunybes krečiančiam bute), turbūt vienas gražiausių, ant sienų kabo dailūs piešiniai, yra didelė spinta, dvi lovos, dvi kėdės, du rašomieji stalai ir du maži staliukai prie lovos. Butokai sakė, kad gerai, jog atvažiavau pirma, nes negavau cameros con funghi. Čia vienas iš jų vietinių bajerių, yra toks kambarys su pelėsiais, kuris atiteko truputį vėliau atvažiavusioms čekėms. Tačiau, viskas, kas šitam bute yra, yra aplūžę,apdaužyta arba nudėvėta, o jei čia gali kas nors neveikti, tai ir neveiks. Visų pirma, skaudžioji mano šiandienos žinia – ČIA NĖRA INTERNETO. O jeigu tai sako žmonės, jau pragyvenę čia pusmetį, darau prielaidą, kad ir nebus. Grupiokės sakė, kad visuomet galima vogti iš kaimynų. Aha, o kaip vogti, jei visi jie passwordus susidėję? Gal kas žino kokių būtų? Rimtai klausiu. Nu bet ot bjaurybės, negi gaila, vargšams, iš toli atkeliavusiems ERASMUS studentams, kelių baitelių interneto... O bjauriausia, kad mano kompas vis meta užrašus: new wireless network detected. Detected kokie trys, o vienas netgi buvo be passwordo, bet tuoj dingo ir niekas čia nesuveikė. Tai ką dabar veikti šitais vis dar tamsiais itališkais vakarais?

Kaip tai ką veikti, pasakytų man buto draugai, jau pusę metų čia atERASMUSiavę. Ir parodytų pavyzdį, ką ką tik, pusę vienuolikos vakaro, ir padarė – išėjo į miestą. Kvietė ir mane, gal net būčiau ėjus, sakė, užsuks į kažkokią vietą, kur gali gauti interneto ir kuri dirba iki vienuolikos, bet ryt turiu anksti keltis ir eiti laikyti testo italų kalbos kursams. Šitie buto draugai yra nežmoniškai draugiški, tik atvažiavus, man prikrovė lėkštę lazanijos, paskui ledų, išsamiai atsakinėja į visus klausimus, tik bėda, jog dažniausiai jų atsakymai manęs visai nedžiugina. – Gal žinai, kur yra via delle scenze? –O Dieve, via delle scenze, čia keturiasdešimt minučių kelio, va čia tavo pastatas, bet jis labai didelis, tai dar reiks bent dešimties minučių, kol surasi reikiamą aulą. – Rodos, vonios kambary nėra rakto, o tai kaip jūs elgiatės, beldžiat prieš įeidami, ar ką? – Jei durys uždarytos, reiškia, kas nors ten yra. – Kaip naudotis šituo daiktu? – Na, jis dažniausiai neveikia, bet gali pabandyti taip... Etc etc. Dar jie apkalbėjo mūsų buto savininkus, kurie, sakė, yra very impolite. Tiksliau polite tol, kol neatsiranda kokia nors problema. Taip pat mūsų Erasmus koordinatorę ir dar daug visokių mistinių personų, kurių kol kas matyti neteko.

Ir dar, jie kalba ANGLIŠKAI. Ir labai apsidžiaugė, kad ir aš angliškai moku. O kai nekalba angliškai, tai kalba vokiškai. O dvi merginos čekės tai kalbasi čekiškai. Man rodos, man tuoj reikės pradėti su savim kalbėtis lietuviškai. –O tai jūs itališkai čia studijavot? – paklausiau, prisiminus, kad pati atvažiavau kaip ir kalbos išmokti, o anie čia be to jau gal pusmetį. – Taip taip. Ir kad egzaminai visai neblogai jiems sekėsi paskui papasakojo. Kol kas iš jų girdėjau gal tik tris itališkus žodžius: funghi, permesso ir dar gal kokį vieną, įterptą kaip bajerį. Nuoširdžiai įdomu. O dar nuoširdžiau įdomu, kad kalbėti angliškai man staiga pasidarė kur kas sudėtingiau nei itališkai. Kalbu kalbu, rodos, jau įsijaučiu ir net pati nepastebiu, kaip vėl automatiškai persijungiu į italų. Prisimenu itališką žodį, nebepamenu angliško, nors anksčiau Lietuvoj tai dažniau būdavo atvirkščiai. Vienu žodžiu, iš lūpų tįsta makaronai. Makaroniškas, siaubingai netaisyklingas anglų italų mišinys. Pasirodo, iš vienos užsienio kalbos staiga ir greitai persijunginėti į kitą – dalykas sudėtingas. Man visada atrodė keistas tas pasakymas – pagyvensi svetimoj šaly ir netruksi jos kalbą išmokti. Žinau, kad taip būna, bet vis galvodavau, o tai kaip? Per dvi dienas pati pamačiau, kaip. Ta kalba visur aplink tave. Vaikštai po miestą, girdi sakinių nuotrupas, dauguma jų tiesiog nesąmoningai įlenda į galvą. O paskui, žiūrėk, ir pati jau gana laisvai pasakoji istorijas itališkai, ne tik prašai parduotuvėje šio ar ano. Šiandien Udinėje italai manęs du kartus paklausė kelio, na, aš to kelio nežinojau ir jiems niekuo nepadėjau, bet pati tai labai pradžiugau. O dieną prieš tai mane du kartus išvadino ucraina. Kai pakartojau no no, lituana, Li-tu-a-ni-a. Tai dar pridėjo Russia? Estonia?

Šiuo atveju mano buto draugai mane kur kas labiau žavi. Mes pasišaipėm iš italų geografijos žinių, prisiminėm amerikiečius. Kitą vakarą mes dar sėdėsim bare su kanadiečių porele ir toliau šaipysimės iš amerikiečių. Kalba užsimegs apie stereotipus. ...the streotype that americans are quite stupid.– But it‘s not a streotype, it‘s true! – pasakys man kanadiečiai ir papasakos dar daug daug visko. Nuspręsim susisiekti per facebooką, o tada pradėsim kalbą su čekėm apie facebook‘o reiškinį. Everything has advantages and disatvantages.

Beje, o tie buto draugai yra vaikinas belgas, dvi merginos vokietės – šie trys jau Erasmus senbuviai (kitą dieną sužinosiu, kad belgas, pasirodo, visai nėra senbuvis, jis čia dar tik dvi savaites, bet jau žino visas geriausias Udinės vietas, t.y. barus and so on. Ir dar jis konstruoja robotus (čia tokia specialybė), puikiai kalba bent trim užsienio kalbom, beveik neturi Udinėj paskaitų, tik turi sukonstruot savo robotą ir šiandien žadėjo pagaminti rissotto. Dar yra dvi merginos čekės, atvykusios keliasdešimt minučių po manęs. Tiesa sakant, neprisimenu nė vieno vardo. Nors ne, pala, prisimenu, viena čekė Teresa (bent jau vardas normalus, tai yra, tarptautinis), kita gal Aliuška ar kažkaip panašiai, nu, žodžiu, juokingai. O šiaip tai aš Lietuvoj staiga supažindinta su keliais žmonėmis jų vardus iš karto pamirštu, ką jau kalbėti apie šitus užsienietiškus raidžių derinius.

Kitą dieną sužinosiu, kad ne Aliuška, o Ališka (kirtis ant i) ir kad išvis čekės yra nuostabios. Mes puikiai randam bendrą kalbą ir vakar sėdėjom savo svetainėj su jom ir belgu iki pusės keturių ryto. – I hope that the german girls won‘t kill us tomorrow. – sakiau, žiūrėdama į visą tą mess, kurią mes ten sukėlėm ir po kambarį sklandančius cigarečių dūmus (turėjau pakelį, pirktą kažkur Čekijos-Austrijos pasieny, ir čekės labai pradžiugo, pamačiusios standartinius užrašus (rūkymas žudo ir pan.) savo kalba. Maloniai nuteikiantys užrašai, aišku.) – Do you care? They are moving soon, – pasakė belgas. The german girls tuo metu miegojo. Viena iš jų mano kambariokė. Šiaip jos irgi žiauriai mielos ir draugiškos, gal truputį snobiškos (belgas irgi šiek tiek. Oh, all that people from West...). Tiesa vakar dar sugebėjau iškristi iš lovos. Gerai gerai, nejuokinga. Nei mes ten daug gėrėm, nei ką, tiesiog lova labai siaura, aš prie kitokios pripratus ir kai verčiaus ant vieno šono, tai ir iškritau truputėlį. Oh my god, are you ok? Paklausė manęs kambariokė. –Yes yes,- pasakiau susigėdus, - I am just not used to that kind of beds.

Rašau tai ir jau pati matau, kaip lietuvių kalba darosi vis sunkiau valdoma, nebe taip paprasta tampa laviruoti jos metaforom ir įvaizdžiais, išsirinkti tinkamiausius žodžius ir tiesiog neblogai sukalti tekstą. Į galvą lenda anglų ir italų, o kalbant šiomis atsiranda tiek daug lietuviškų žodžių, kurių atitikmenų nežinau. Ir galiausiai sakau, ai, tiek to, nieko svarbaus vis tiek neturėjau čia jums pasakyti. Esu gyvas lingvistinis eksperimentas, nežinau, kas iš manęs liks po pusės metų. Tikiuosi, jog kalba ir kalbos vis dėlto manęs nesutryps.

***
Buvau virtuvėj. Atrodo, kad vokietės vis tą mess jau sutvarkė už mus. Oi.
Viena pasisveikino ne itin maloniai nusiteikus. Kambariokė vis dar draugiška, matyt, dar neatsigavo po mano iškritimo iš lovos, rūpinasi. O čekės pasisveikino taip, kad matosi, jog ir joms, matyt, šiandien galvelės truputį sopa.