Friday, February 26, 2010

buitis yra neišvengiama būties dalis


2010-02-25
Už sienos prieš miegą šnekasi čekės, ir kaip bebūtume linksmai praleidusios vakarą, kalbėdamos apie bendriausius savo šalių politikos bruožus ar išskirtines moteriškų pavardžių priesagas, nurodančias socialinį statusą lietuvių kalboje, prieš miegą mane vis tiek apima ilgesys. Jos ten, už sienos, šnekasi savo kalba apie savo reikalus, o aš kaip beveik visuose savo gyvenimo etapuose trečia, retkarčiais įsiterpianti, bet nuolatos ieškanti sau to antro, su kuriuo dar galėtum persimesti keliais savais žodžiais prieš miegą, ištarti „labanakt“, net nebūtinai lietuviškai, bet taip, kad tame „labanakt“ tilptų tiek prasmių, kiek netelpa kasdieniniuose pokalbiuose iš mandagumo. Mes slepiamės už žodžių, kaip kadaise sakė mylimiausias dėstytojas T.
Negaliu atsikratyti ilgesio valandų prieš miegą. Jau beveik susitaikiau su tuo, kad ilgesys apima nepaisant to, kur ir su kuo bebūtum. Skaitydavau savo stabukų tekstus ir atpažindavau tuos pačius jausmus tarp jų eilučių. Net jei jie, turėdami mylimuosius, gražius gyvenimus ir dailius tekstus, neišvengia šito ilgesio, gal jis amžinas. Banalu kalbėti apie prarastą rojų, bet tas jausmas nenugalimas ir nukreiptas į velnias žino ką.
Net esant čia, Italijoj, šaly, kurią kūreisi, projektavaisi kaip kokią svajonę daugybę mėnesių. Netrunki suprasti, kad gyvenimas visur panašus, čia gal tik klimatas malonesnis. Buitis yra neišvengiama būties dalis. Net turistaujant, kai viskas atrodo gražiau, nei iš tiesų yra, kai euforija tave lydi kartu su gidu, ilgiesi. Tarkime to gyvenimo, kuris vyksta vietose, kurias aplankai. Norėtum būti jo dalis, o ne pro šalį slenkantis turistinės masės atomas. Bet tapus šia dalimi ratas pradeda suktis iš naujo. Ilgiesi namų, ilgiesi kitų egzotiškų šalių ir vietų, etc. – galų gale, tai tik bandymas įvardinti neįvardijamam. Toks jausmas, kad visa mūsų veikla yra nesibaigiantis bandymas įvardinti neįvardijamą. Susikurti sistemas, kad jaustumėmės saugesni, tuomet pasijusti sistemų vergais ir pradėti jas laužyti; kurti naujas sistemas. Galbūt šis ilgesys yra ilgesys savęs – žmogaus, kuriuo galėjai tapti. Visų tų kryžkelių krypčių, kurių nepasirinkai.

6 comments:

  1. labai gražiai ir taikliai pabaigei.

    ReplyDelete
  2. kaip gražiai tu jauti, Ramun, kaip gražiai išsakai. visiškai artimas tas ilgesys, va čia pat ir pas mane nuolat intensyvėjantis.

    o filologynas laikosi gerai, po truputį nutirpinėja sniegas, tai ir prie laktos įmanoma prieiti :) laukiam saulės ir laukiam Ramunės pargrįžtant. visi čia tik skirstos, išvažinėja.

    ReplyDelete
  3. kaip įdomu paskaityt:) jei labiau mokyčiaus čia, tai pati norėčiau paerasmusaut, bet man negresia:) ir labai žavus personažas pasirodė tas kamabriokas belgas:)

    ReplyDelete
  4. Povilai, man rodos, kažką labai panašaus į savo pabaigą skaičiau pas tave. tai šiek tiek nusikopinau nejučiom. žodžiu, ačiū tau :) (kadangi neturiu interneto namie, išsisaugau tavo blogus kompe ir skaitinėju ten, kaip kokią knygą)

    Kotryn, ačiū. tarp visų savo ilgesių ilgiuosi ir tavęs, filologyno, parūkymų per pertraukas. jaučiu, pavasarėjant ten tik gražės ir gražės. ir ilgesių su pavasariu gal mažės :)

    alkoholikai - dėkui ir jums! belgas tikrai yra nerealus personažas, tokio net nesugalvočiau :)

    ReplyDelete
  5. This comment has been removed by the author.

    ReplyDelete