švelnioms miesto rankoms apglėbus

Vieną tokį jau beveik įprastą Udinės vakarą, kai išėjus iš namų devintą ryto ir grįžus aštuntą vakare gurkšnojau vyną, fone itališkai džeržgė televizorius, išslinkau į balkoną surūkyti cigaretės, mane švelniai paglostė vakaro vėsa ir ilgesys. Italijos miestus gali užuosti. Net pervargus, sušalus, nors oras lyg vėlyvą kovą arba ankstyvą balandį (o dar tik vasario pabaiga). Ir taip trūko žmogaus, su kuriuo gali pakalbėti ar bent patylėti nevaržomas svetimos kalbos rėmų. To, kuris tave pažįsta, kuris gali perskaityti tai, ką rašai. Nes rašydama aš išsipildau. Tik jau ne bandydama dėlioti prasmes į svetimų kalbų žodžius ir sakinius.

Skaičiavau, už kiek dienų mano laiškas turėtų pasiekti šeimą. Buvo truputį liūdna, kai supratau, kad dar šitiek mėnesių jų nematysiu. Net jei visai neseniai pasidarydavo keista prisiminus, jog teks grįžti namo. Vis dar keista, ir darysis tik keisčiau. Palikti šitą keistą, bet gražią šalį, prie kurios pamažu pratinuos. Palikti įpročius įžiebinėti viryklę tuo keistu elektroniniu daiktu, ryte užkaisti macchinetta ir išgerti espresso, pietauti vakare, kasdien gerti vyną, bet vis tiek išgerti mažiau, nei Lietuvoje. Kasnakt prieš einant miegoti užtraukti langines.

Italija – kaip labai gražus įvalkalas, nuostabiausios dekoracijos. Tetrūksta turinio, stiprios teatro pjesės, kurią galėtum čia repetuoti. Tetrūksta aktorių, su kuriais jau esi susivaidinęs. Gero teksto, kurį galėtum ištarti nelaužydamas liežuvio ir neklysdamas, vienu iškvėpimu, tikėdamas ir įtaigiai.

Čia tiek daug poezijos, bet nė vieno eilėraščio.