mokslai, mokslai ir mokesčiai

2010-02-24

Jeigu kas nors man dar pasakys, kad Erasmus yra tik vakarėliai ir jokių mokslų, garbės žodis, duosiu į galvą. Ok, vakariečiams, ypač visokiems belgams, gal maždaug ir taip, bet tik ne mūsų darboholikų tautai. Niekam daugiau nereikia surinkti tiek kreditų, kiek man. Visi mane širdingai užjaučia. O susidėlioti tvarkaraštį taip, kad bent didžioji dauguma paskaitų nesidubliuotų, susidarytų pakankamas kreditų skaičius ir dar turėtum bent truputį laiko poilsiui ir kitai veiklai, primena neišsprendžiamą kryžiažodį arba kokį nors penkių žvaigždučių sudoku. Šiandien jau net pasidariau korteles su kiekvieno dalyko duomenimis ir dėliojuosi lyg kokią puzzle. Bet vis tiek kasdien tenka ką nors išbraukti arba, oi, ir kaip aš nepastebėjau, kad dvi iš trijų šito dalykų paskaitų sutampa su štai šituo. Jau nekalbant apie tai, kad būtų malonu mokytis dar ir ką nors įdomaus. Bet čia jau prabanga.

Palazzo Antonini, pagrindiniai kalbų fakulteto rūmai, kur du kartus neradau auditorijos. Kai antrą kartą galų gale suradau, paaiškėjo, kad mano paskaita, ko gero, vyksta auloje tuo pačiu numeriu, tik kuriuose nors kituose rūmuose. (Dabar kaip tik sėdžiu čia bibliotekoje ir barškinu laptopo klaviatūrą.)

Visuomet maniau, kad istorija – labai įdomus dalykas. Kol nenuėjau į storia moderna paskaitą. Manau, kad ir italams nebuvo labai įdomu, nes daugiau nei pusė jų išėjo dar nesibaigus paskaitai. Čia, žinote, taip įprasta. Ateini kada nori, išeini kada nori. 

Užtat italų literatūros dėstytojas man labai patinka. Skirtingai nei lettore di storia moderna jis nėra sausa informaciją atpasakojanti mašina. Sėdi, atsistoja, mojuoja rankomis, žiūri visiems iš eilės į akis, vėl prisėda, įsijaučia, atsistoja, pakelia toną. Per jo paskaitas man net užeina toks noras kuo greičiau pagaliau prisiregistruoti bibliotekoje ir pasiimti Goldoni knygų. Šiandien galų gale išdrįsau prieiti ir pasakyti, kad sono studentessa di Erasmus. O koks dėstytojas buvo sužavėtas! Tu mane supranti, sugebi sekti? Iš kur esi? Ooo, lituana. Tada netgi pristatė visiems dar neišsiskirčiusiems studentams, kad štai turime studentę erasmus lituaną! Ir kažką pasakė apie Lietuvą, bet aš jau buvau pernelyg susinepatoginus ir išraudus, kad būčiau užfiksavus, ką jis ten pasakė. 

O tada nuėjau į storia e critica del cinema, kurios per savaitę yra trys paskaitos (bent viena iš jų dubliuojasi su kalbos kursais) ir dar keturios valandos kino peržiūrų, kurios turbūt irgi dubliuojasi, ir visa tai tik už 6 kreditus, kai man reikia surinkti 30. Bet jau per pirmas dešimt minučių supratau, kad aš tiesiog negaliu nelankyti šito dalyko. Ir čia net nebuvau kaip retai sutinkamas, įdomus, egzotiškas padarėlis, vieniša Erasmus, čia mūsų buvo net kokie šeši. 

Tai, kad beveik viską suprantu paskaitose, kurios man įdomios, ir beveik nieko tose, kurios ne, matyt, irgi yra koks nors psichologinis reiškinys. Todėl nusprendžiau, kad kas tie penki italų dalykai ir egzaminai, plius kursai, baika. Į storia moderna aš tikrai negrįšiu. Dar buvau užsukus į kitą devynių kreditų dalyką – geografia del turismo. Tas tai buvo grynai lietuviškas. Dėstytoja kaip iš VU, pati ne tik, kad nevėluoja penkiolika minučių, kaip kiti, bet dar ir pasako švelnią pastabą studentams, kurie vėluoja. Nors vis tiek yra kas ateina 40 min po. Studijos visai pusė velnio, sužinojau, pavyzdžiui, kad įdegis kažkuriam ten dešimtmety nurodydavo socialinį statusą, nes reiškė, kad gali sau leisti atostogas prie jūros. Bet tie devyni kreditai man dabar neįsipaišo. Ir šiaip šitas dalykas nebeįsirašo į kryžiažodį.

O kai galiausiai grįžtu namo aštuntą vakaro, visi jau būna pavalgę ir nieko man nepalieka, belieka virtis dešreles. Belgas su vokietėm persirengia ir eina į barą (čia maždaug toks pat pasakymas, kaip pas mus eiti į miestą), o aš tik žiūriu ilgesingai ir pavydžiai, išgeriu vyno su čekėms, pažiūriu juokingą ir kvailą itališką tv ir einu miegoti, kol manęs kokią trečią ryto nepažadina grįžus kambariokė. Jėzau, tai kada gi jos pagaliau išvažiuos?! Pagal mano apskaičiavimus turėjo šiandien, bet tai ne tik kad neišvažiuoja, o rytoj dar, sakė, ir draugų iš Vokietijos į mūsų kambarį prisives. If you don‘t mind. Aišku, kad aš mind, bet ką jau čia. O nuo kovo pirmos įsikels kažkokios naujos ir jokio savo kambario aš neturėsiu – laužyta anglų kalba pasakė padrona della casa, atėjusi susirinkti nuomos ir dar, po paraliais, trijų šimtų eurų deposito.