Friday, February 26, 2010

non piangere, bella ragazza


2010-02-25
Šiandien mačiau universitete verkiančią mergaitę. Ji itališkai kažką kūkčiojo berniukui. O tas ramino, švelniu, paplonintu balsu, kuriuo kalbame nusiminusiems žmonėms. Tas vaizdinys mane sukrėtė. Stovėjau už kokių penkiolikos metrų žiūrėdama į savo tvarkaraščius ir nieko juose nematydama.
Juk čia, saulės šalyje, niekas neverkia. Ašaros apskritai dalykas asmeniškas ir neviešintinas. Kai kas nors pravirksta, mes sutrinkame. Tai mus išmuša iš vėžių. Automatiškai įsijungia kažkoks mechanizmas, pliurpiantis nesąmones, kurio vienintelė paskirtis – nutildyti tą trikdantį žmogų. Ne dėl to, kad jo verksmo priežastys mums labai rūpėtų, o todėl, kad mums gėda ir nejauku. O dabar galvoju, kad neturiu savo kambario, tai kurgi aš verksiu, kai labai norėsis?

No comments:

Post a Comment