Wednesday, February 17, 2010

viskas turi pradžią

Pavadinimą Udinės giesmės sugalvojau spontaniškai, prieš kelis mėnesius, dar filologyne šnekėdama su Vai. -Gal rašysiu ten eilėraščius, kokias nors Udinės giesmes, - sakiau. Šitas sąskambis kažką savyje talpina, nors tiesioginė jo prasmė nėra taikli. Tačiau udine skamba kaip undine, undinės man asocijuojasi su sirenom, o tos tai jau giedodavo, taip užgiedodavo, kad ir valingiausius jūreivius parklupdydavo. Dabar esu lyg jūreivė, išplaukus į nepažįstamus vandenis pusei metų. Italija jūrų kraštas. Nė vienas jos miestas nėra pernelyg nutolęs nuo jūros, Adrijos ar Tirėnų. Nuo Udinės iki Adrijos pakrančių apie keturiasdešimt, penkiasdešimt kilometrų. Sako, ten yra dailus kurortas. Tikiu, kad neužtruksiu jį aplankyti. Šalimais, maždaug tokiu atstumu kaip Vilnius-Kaunas, kanalų vandenis plukdo Venecija. Miestas, kuriam nelengva rinkti žodžius. Didžiausias pasaulio miestų donžuanas, kurį beprotiškai įsimyli iš pirmo žvilgsnio, kuris suvedžioja ir paklaidina tave savo labirintuose, neleisdamas pamiršti iki mirties.

Kokia yra Udine? Kaip ir bet koks miestas, vyras ar moteris, turintis privalumų ir trūkumų, žavus, bet šiek tiek kaprizingas. Čia gyvena žmones, ne vaiduokliai, kaip Venecijoje. Gyvena kaip ir bet kur kitur – dirba, ilsisi, eina pasivaikščioti, geria kavą, myli, pykstasi, skiriasi, tuokiasi, gimsta ir miršta. Čia apsilanko vos vienas kitas turistas, užtat sutiksi nemažai studentų. Miestas, kurį tik pradedu pažinti ir jaukintis.

1 comment:

  1. O aš buvau Udinėje. Turi šarmo miestukas. Bet pagal Italijos mastą - vienetukas.

    ReplyDelete