Perché tu mi dici poeta? Io non sono che un bimbo che piange. Sergio Corazzini, uno dei poeti crepuscolari
Kodėl sakai man poetas? Aš esu tiktai vaikas, kurs verkia. Sergio Corazzini, vienas Prieblandos poetų
Man per daug savęs. Todėl čia taip dažnai ir rašau. Būna dienų, kai beveik nekalbu. Ir kaip bebūtų paradoksaliausia, tokiomis dienomis gyvenu daugiausiai. Smegenų krumpliaračiai sukasi taip, kad vėliau skauda galvą. Toks keistas skausmas, dar nejaustas, gal krumpliaračiai dar tiek nedirbo. Einu gatve ir pati sau šypsausi, pati sau raukausi. Didžiausias mūsų gyvenimo nuotykis – tai savęs pažinimas.
Tik tiek, kad tas nuotykis veda į/per? nihilizmą, egzistencializmą ir kitus izmus. Griozdiškos žodžių sąvokų lavinos užgula pečius. Sizifai, stepių vilkai ir kiti personažai tampa tavo vidiniais demonais. Kartais žiūriu į veidrodį ir nebesuprantu, ką matau. Taip, visi mes turim kokius trisdešimt demonų, bet kartais atrodo, kad jie ima įgauti savo individualias tapatybes ir tuoj tuoj materializuosis. Visada guodžiau save tuo, kad jei jau atrodo, kad pradedi eiti iš proto, matyt, iš proto vis dėlto neini. Turbūt išeitum to nepastebėjęs.
Nemanau, kad tas sunkumas yra vertybė. Kas iš tų visų sąvokų, kas iš mąstymo, ne viskas juk protui pasiekiama. Norėčiau lengvumo, ramybės. Ne paviršutiniškumo, banalybės, bet paprastumo. Mokėti tiesiog džiaugtis. Žiūrint į gėlę negalvoti, kad ji tuoj nuvys. Manau, kad kokie nors laukinių genčių gyventojai, kurie nieko neišmano apie jokius izmus, iš tiesų žino už mus daugiau. Jau nekalbant apie tai, kad jie laimingesni.
Bet nesijaudinkite, man viskas gerai, aš įpratusi taip gyventi. Galų gale, kasdien gyvenu taip aštriai, kad, rodos, ir liksiu įsirėžus į šitą trumpą laikiną pasaulį. Na ir kas, jei niekam nematoma.
Bet kokia patirtis yra patirtis – ji duoda. O patirčių čia visokių ir kiek tik nori. Tik labai pasiilgau. Žmonių, kuriuos galėčiau apkabinti. Pokalbių, po kurių pasidarytų lengva ir gera. Jūsų veidų, šypsenų, žvilgsnių, balsų.
*"liepsnojantis tiktai sau" Corazzini
skaitei Exupery "žemė - žmonių planeta"? aš dabar skaitau. skaitau ir jaučiu, kaip ir savo gyvenime einu per dykumą, bet tai nepalyginti lengviau nei tikra dykuma, todėl viskas atrodo lengva.
ReplyDeleteo laukinių genčių gyventojai, kažkas man pasakojo, pasirodo, neaugina gėlių dėl grožio ir jiems net neegzistuoja tokia sąvoka ir tokia tipologija. nes jei daiktas nevalgomas (na, ne kopūstas, o rožė), tai kam tada apskritai į jį kreipt dėmesį? :) nežinau, galvoju, gal mes geriau gyvenam už laukines gentis. galim skaityti, mokytis kalbas, uostyti rožes, ir dar, visada galim imt ir apsispręst tapti "laukiniais" - išvažiuot į kokį kaimą ir užsiimt natūriniu ūkiu. :) turėti karvę, bulvių lauką ir tris kates. ;)
neskaičiau.
ReplyDeleteo gėles čia biškį ne į temą įgrūdau. ne prie laukinių. maždaug banali metafora apie tai, kaip norėčiau džiaugtis tuo, ką turiu, o ne galvoti apie būsimus praradimus ir pan.
ir laukiniai ne į temą, nevykęs pavyzdys. tiesiog labai pavargau. būti viena ir mąstyti mąstyti mąstyti, kol imi dvejintis. ir dar, ar labai jau daug tokių, kurie meta darbus, rutinas ir išvažiuoja į kaimus natūriniu ūkiu užsiimt. kažką esu skaičius, bet asmeniškai nė vieno nepažįstu. kaip gi čia dabar taip. gi reikia mokytis, paskui susirasti neblogą darbą, pateisinti kitų lūkesčius, etc. bėgam ir bėgam, kol bac.
Tai sustokim. Praraskim šią minutę sustojimui.
ReplyDelete"Man per daug savęs. Todėl čia taip dažnai ir rašau." - kaip tai suprantama. ir šiaip - daug suprantama.
ReplyDelete