Keistas jausmas: besikeičiantys pasažai, tokie ryškūs, kad į juos pasinėręs esi šimtu procentų įsitikinęs kad dabartinis, kuriame esi, yra tas tikrasis ir teisus. Vienas sako: o die, praėjo jau kone trečdalis, o die, kaip aš iš čia išvažiuosiu, kaip grįšiu, kaip gyvensiu be viso to, kas čia. Kitas (ypač pasiskaičius visokių lietuviškų tekstų): ką aš čia veikiu? Čia ne mato vieta. Aš nesuprantu jų, jie nesupranta manęs. Aš negaliu kalbėti su jais apie nieką, kas man svarbiausia. (Sykį iš kalbos su belgu išplaukė tai, kad pasakiau, jog turiu draugų, kurie rašo poeziją. Tai jis paklausė, ar jie emo. --- Jeigu belgas žinotų, kiek čia apie jį rašau, ko gero, pagalvotų, kad įsimylėjau. Kažin ar jis suprastų, koks nuostabus yra personažas, kur kas įdomesnis, nei žmogus (reiks dar kada nors pakalbėti apie vakarietišką tuštybę ir tai, kaip aš nenoriu valgyti to paties maisto dvi dienas iš eilės, todėl geriau jį tiesiog išmesiu.). Kaip dažnai norisi aprašyti kad ir paprastas situacijas, ir kaip retkarčiais konkrečios istorijos įgauna universalias reikšmes. Jie turbūt ir taip jau galvoja, kad esu rašymo maniakė, nes vis užtinka mane skrebenant laiškus, o pašto dėžutėj irgi beveik visi vokai būna adresuoti man).
Taip ir kursuoju mintimis, sapnais, laiškais ir kitokiomis priemonėmis tarp Lietuvos ir Italijos. Galų gale, visas gyvenimas – tai nuolatinė kelionė. Dvasinė, fizinė, tik pasirink tinkamesnę sau klišę ir sėsk į ratus.
No comments:
Post a Comment