Gorizia: keistas miestas, miglų vaiduoklis, plūduriuojantis kažkur istorijoje, tarp šalių ir jų sienų

Su buto kompanija susikūrėm tradiciją – kiekvieną savaitgalį kur nors išvažiuoti. Praeitus sekmadienius vaikščiojom po Triestą ir Pordenonę (aš tiesiog labai tingiu aprašinėti keliones – man dažniausiai rašosi iš trūkumo, ilgesio, liūdesio, melancholijos, o kai gerai, kai gražu, tai nieko daugiau ir nereikia. Galų gale – kaip į žodžius įtalpinti įspūdingas tų miestų panoramas, keistus jausmus ir būsenas, apimančius žvelgiant į jūrą ar rūke skendintį Triestą pro Miramare pilies langą, kaip pasakoti, ką jauti, prigulus ant molo belaukiant autobuso, arba kaip labai lauki iškepant brušečių Pordenonės užeigoj, kaip belgas apsidžiaugia užtikęs ten pat belgiško alaus arba kelionės juokelius, kurie pasirodys juokingi ir suprantami tik ten buvusiems). Bet vis dėlto. Šįkart nusipirkom traukinio bilietus į Gorizia – miestą, kuris buvo blaškomas nuo vienos karalystės prie kitos, priklausė vienai šaliai, vėliau kitai, kuris kaip ir Berlynas buvo perskirtas siena – viena pusė atiteko Jugoslavijai, kita Italijai – ir simbolizavo šaltąjį karą. Galiausiai Slovėnijai prisijungus prie Šengeno, nuo 2007-ųjų, gali laisvai vaikščioti pirmyn atgal iš Slovėnijos į Italiją ir atvirkščiai. Netgi gali vieną koją pastatyti vienoje šalyje, kitą kitoje.

Gorizia mus pasitiko skendinti rūke, iš kurios išnirdavo apgriuvę, tušti namai užvertom langinėm. Nė vieno žmogaus. Lyg miestas vaiduoklis, vis dar nerandantis savo vietos  istorijoje, klajojantis kažkur tarp traukinių bėgių, Italijos kalnų ir slėnių, nuo vienos šalies prie kitos ir atgal. Neradome nė vieno žemėlapio, informacijos centro ar dar ko nors, tai ėjome miglotų rodyklių „castello“ ir „centro“ vedini. Po pusvalandžio nepriėjome nei centro, nei Castello ir nusprendėme, kad jie gal paprasčiausiai išvis neegzistuoja, čia tik triukas pritraukti turistus. Galiausiai kažko paklausėme, jie mostelėjo neaiškia kryptimi. Už keliolikos minučių pilis vis dėlto sušmėžavo tolumoje, ant kalvos. Tačiau buvo jau vėloka (kai kurie iš mūsų vakar turėjo linksmą vakarėlį, tad teko išvažiuoti gerokai vėliau), Eliškai skaudėjo koją, o mūsų planuose dar lindėjo Fiera di fiori – gėlių mugė, kuri, kaip paaiškėjo paklausus saldumynų pardavėjos, yra šalia stoties, taigi visai kitoj miesto (kuris pagal statistiką turėtų būti visai nedidukas) pusėj. Begrįždamos ten netyčia pataikėme ir į centrą. Čia netgi buvo dailių senamiesčio gatvelių, bažnyčių, ledainių (kaip susivaldyti neužsukus) ir žmonių. Tiesa, žmonės Gorizijoj mums pasirodė keisti, matyt, tokie ir turi būti miestų vaiduoklių gyventojai. Aš tiesiog nemoku aprašyti  ir atpasakoti jų portretų.

Grįžome į stoties prieigas ir pasukome link fieros, paskui daugybę italų, ir priešpriešais kitus, jau grįžtančius su maišais vazonų, krūmų ir medžių.  Netoliese stoties įsikūręs itališkasis „Litexpo“. Čia reikėtų grįžti į priešistorę ir pasakyti, kad kitą gėlių mugę prieš tai ketinome aplankyti Pordenonėje, tačiau ten kabėjo iškaba apie 8 eu už įėjimą, jokių nuolaidų studentams, tad tik dirstelėjome į iš vidaus kyšančias žalumas ir tęsėm pasivaikščiojimus po gražų Pordenonės senamiestį, juolab kad ir oras buvo nepalyginamai malonesnis. Tad Gorizijos fieros su „ingresso libero“ tiesiog negalėjome praleisti. Patekus ten ir nuovargiai sumažėjo, ir kai kurių hangoveriai praėjo ir net koją Eliškai mažiau suskaudo. Tik duok mergaitėms gėlių (belgas šįsyk nevažiavo, nes turėjo rengti savo projektą, mokytis (!). Gal ir gerai, paskui pagalvojome, nes būtų neištvėręs mūsų gėliomanijos. Ir šito keisto miesto). Ilgai netvėrėm ir nusipirkom bent po dvi. Dabar ant mano palangės žaliai-raudonuoja simpatiškas kaktusas ir tuoj pražys mažyčiai dailūs narcizai. Galiausiai nusprendėm, kad kol dar neišleidom visų savo pinigų, laikas traukti lauk. Iki traukinio dar buvo likusios kokios keturiasdešimt minučių. Mažytėj Gorizijos stoty nebuvo nei kokios kavinaitės, nei kavos, tik pora self-use automatų. Viename iš jų išsirinkau sumuštinį, o gerasis automatas, matyt, suprato situaciją, mat, už vieno kainą išmetė net du, tai pavalgėme visos.

Iš rūko išniro traukinys, susirinko mus ir išsivežė iš šito keisto miesto. Palikome Gorizią skendėti miglose, toliau blaškytis tarp šalių, amžių ir savo kūno linijomis nešioti neaprašomus žmones.

p.s. Teisybės dėlei turėčiau pridurti, kad Gorizia kaip ir kiekvienas miestas turi tūkstančius pavidalų. Šiuo ji šį sykį pasirodė man. Galbūt kitą kartą aplankysiu miestą saulėtą dieną. Maloniai pakalbinsiu ir Gorizia man nusišypsos, nuves ant Castello kalvos, į gražiausias aikštes, kuriose vieną pėdą prispausiu Italijos, kitą Slovėnijos žemėje, šnibždės į ausį apie čia užsimezgusias meilės istorijas, apie tai, ką Goethe, Goldoni ir net Casanova galvojo vaikštinėdami jos gatvėmis. Bet tai jau bus kita istorija. Ir kitas miestas.

Tik duok mergaitėms gėlių...