o aš čia veikiu veikiu nespėju net pasakoti

Penktadienį su Serena buvau paskaitoj apie Freudą. Viena moteriškė pradėjo burbėti, įsiterpinėti, galiausiai susikoliojo su dėstytoju, atsistojo (jau maniau susistumdys jie, dievaži, nes dėstytojas irgi rėkt pradėjo, oi tie italai italai) ir šaukdama skandalas skandalas, jūs nesuprantat ką dėstot trenkė durimis. Paskui iš apačios atbėgo baro savininkas ir pasakė: Scusate scusate, ji per daug išgėrė. Vėliau panaši frazė buvo adresuota ir mums su Serena („troppo birra, ragazze?“), kai kitam bare sumaišėm duris su langu. Ok ok, bet kad langas buvo tokio pat dydžio kaip durys, tik rankena kitokia, mes vis bandėm atidaryt, bet nesigavo, o birros buvo tik vienas mažas bokalas už keturis eurus (apiplėšimas).

Šeštadienį vietoj to, kad važiuočiau į šokolado fiestą kalnų kaimely, miegojau. Po to slankiojau po namus. Mąsčiau, ką čia galima pigaus ir nesunkiai paruošiamo nusipirkti. Bulvės! Kiek kartų sau sakiau neiti į parduotuvę alkanai, bet dar nė karto nebuvau ten nuėjus nealkana. O ko gi pavalgusiai į tą parduotuvę... Tai, vadinasi, nuėjau nusipirkti bulvių. Ir išleidau 15 eu. (dar šitą paimsiu, dar aną, ooo, sūris skaniai atrodo, dar vyno už eurą su kapeikom, aišku, etc) Maža to, nežinau, kas atgabeno bulves į Italiją, bet tikrai ne tas pats, kas jas atvežė į Lietuvą. Nes čia bulvės kažkokios nevalgomos! Saldžios. Keistos. Kepiau kepiau, kol išėjo pusiau čipsai (neskanūs čipsai), pusiau neaišku kas. 

Sekmadienį slankiojau po Udinę. Užlipau ant Castello kalvos pažiūrėti į kalnus. Kalnai buvo gražūs, švietė saulė, žydėjo narcisai, bet buvo žvarbu, vėjuota, vieniša ir ilgesinga. Parašiau du eilėraščius! Tiesa, jie vis dar toj būklėj, kai nežinau, ar ten labai blogai, ar labai gerai. Turbūt drungna, per vidurį, kaip visada. Piazza Matteotti netyčia užtikau blusų turgų. Tarp blusų buvo ir pigių knygų! Išnaršiau visas ir už 5 eu įsigijau tris: Pirandello noveles, Pablo Nerudos eilių vertimą ir "gražiausios" itališkos meilės lyrikos rinkinį. Nebe tokia vieniša (su knygom) ir labiau džiaugsminga grįžau namo. 

Pirmadienį atsivilko belgų šaika. Tiksliau, olandiškai šnekančių žmonių šaika (olandė ir du belgai) bei vokiečių pora. Valgė pas mus vakarienę. Buvo miela. Pagalvojau, kad šitas didelis butas būtų puikus rengti vakarėliams, kad jis beveik primena tą paryžietiškąjį butą iš Bertolluci „The Dreamers“. Bet buto šeimininkė sakė no parties, nes kaimynai iš apačios kviečia policiją. Kol kas susidūrėme tik su kaimynais iš viršaus, jie karts nuo karto pasibaladoja į grindis, kai mes, pavyzdžiui, per garsiai juokiamės po dešimtos vakaro. Kartais dar ir raštelius prie durų palieka, sakė, vokietės juos beveik kolekcionavo. Paskui su Dutch gang nuėjau į kažkokį barą, kur sėdėjo kita Erasmus gauja ir pajutau visą Erasmus vakarėlių nykumą. Mergos valandą šnekėjo apie batus ir kaip pirks abonimentą sporto klubui, kitos šnekėjo apie savo nelaimingas Erasmuso aferas. Bernai žaidė kažkokius stalo žaidimus. Atsisveikinau, sorry, I really have to go, I am so bored tired, ir pikta parėjau namo. Nykuma ir nuobodybė. Ir dar angliškai. 

Antradienį čekės kirpo belgą, o aš buvau kine. Reikėjo jums matyti visą tą kirpimo procesą – čekės kedena belgo plaukus, diskutuoja tarpusavy čekiškai ir kartais paklykčioja, kai, pavyzdžiui, per daug nukerpa. Belgas sėdi susirūpinęs ir vis klausinėja: „is it so bad?“ Paskui belgas pasižiūrėjo į veidrodį ir nusprendė, kad tikrai so bad, kad atrodo kaip šešiolikmetis ir nusprendė išgerti shotą vodkos. Nors ir kaip mes su čekėm įtikinėjom, kad visai normaliai ir tikrai geriau, negu buvo. 

Po kino dar sėdėjau su itališka kompanija. Jie penki vienas per kitą šnekėjo, labai greitai, slengu, žodžiu, pusės nesupratau. Tik gražiai šypsojausi ir linkčiojau galva. Atsisveikindami dar atsiprašė už savo vulgarius juokelius, sakė, viską pamiršti, o man tai kas, gi vis tiek nelabai supratau. Simpatiški. Spalvinga kompanija. 

Kai grįžau, belgas su čekėm buvo išgėrę „Absoluto“ butelį, sėdėjo apsnūdę ir kartais ką nors lėtai ištardami. Teresa man kažką pasakojo apie keistą belgo elgesį, bet nieko nesupratau. Ta proga pasivaišinau jų martiniu, pavaišinau juos maistu ir dar atsidariau savo vyną. Sudaužėm vieną taurę, bet tai dėkuidie, nebuvo vyno taurė. O nevyno taurių mes turim begales. Ir reikia liautis gerti antradieniais, nes trečiadieniais vyksta oficialūs Erasmus vakarėliai ir mes ten niekaip nenueinam, ak, koks praradimas (tik belgas eina, tas tai visur eina ir visus pažįsta, o paskaitų tai neturi, niekšas, kažkoks socializing‘o erasmus pas jį).