Gerai, kad svetimumo pasauliui jausmas yra laikinas. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, kai jis užklumpa. Tačiau grįžti namo (jau galiu drąsiai tarti šį žodį, nes būtent taip jaučiuosi mūsų butely Via Codroipo, nors čia ir viskas, kas gali neveikt, neveikia), pasižiūri draugų iš Lietuvos įrašytus video sveikinimus (o tai oras, žiūriu, pas jus tikrai nekoks:), biškį susigraudini gerąja prasme, o tada dar į kambarį dainuodami Happy birthday! ir nešini tortu įeina buto draugai. Padovanoja gėlytę vazonėly (ketinau sau ją gimtadienio proga pasidovanoti pati, nes kasdien einu į universitetą pro daugybę gėlių parduotuvių ir negaliu nusukti nuo jų akių, bet buto merginos mane aplenkė), o tada mes valgom čekių paruoštą pastą, geriam vyną, geriam šampaną, vėl geriam vyną ir dar geriam vermutą, viršutiniai aukšto kaimynai beldžia į grindis, ryte nusprendžiu nesikelti septintą į pirmą paskaitą (butokai sakė, kad taip bus, bet aš sakiau ne ne, tikrai atsikelsiu) ir parašau Giuliai, o ta atsako – tai aišku, gi tu Erasmus, turi daug daug švęsti! Ai, ir dar ryte prie durų randam ir nuo kaimynų sveikinimo raštelį.
No comments:
Post a Comment