miestai miestai

Man patinka šitas vyrukas. Įdomių dalykų parašo. Pavyzdžiui, čia. Arba čia: Lietuvoje miestų nėra.

O gražiausias vietas galima ir išrašyti:

Bet juk viso to gana tik varganam provincialui, miestą suvokiančiam stiklo ir gelžbetoninių konstrukcijų kategorijomis. Toks pasigailėtinas provincialas negali kurti miesto, nes jis nė neįsivaizduoja, ką reiškia būti miesto dalimi, ką reiškia mieste ištirpti, jame išgaruoti, netgi apaugti miestu, apsiraizgant nesuskaičiuojama galybe smulkiausių kraujagyslių, kurias nutraukus imama be perstojo kraujuoti. Kartą pamilus miestą, jis amžiams tampa tavo kūno ir dvasios esaties dalimi.

(...)

Silpna kavinių bei barų kultūra Lietuvoje taip pat esti tik todėl, jog šioje šalyje nėra miestų. Ir taip yra visai ne todėl, jog žmonės neišgalėtų sau leisti puodelio prastos kavos Minijos, Pilies ar S. Daukanto gatvėse. „Kava namuose už dyką“, – pasakysite. O kai tokie laikai...

Bet taip sakyti gali tik miestui nepriklausantis žmogus, nesuvokiantis, kad garuojanti kava kavinėje yra tam tikras ceremonialas, buvimo su kitais, visiškai nepažįstamais žmonėmis ritualas.

Antai miestus turinčiuose kraštuose yra absoliučiai normalu bare išgerti vienintelį bokalą alaus (paliekant „drumzles“ ant dugno), pabendrauti su nepažįstamu pakeleiviu prie baro ir grįžti namo, gal net nuosavu automobiliu. Užsisklendusio, kompleksuoto lietuvio sąmonėje vargiai įsivaizduojami tokie intymūs bendravimo su svetimaisiais ritualai, prieš tai neišgėrus aštuonių bokalų tamsaus alaus ir nepradėjus demonstruoti „co to ja“ (kas aš).

Nors Vilnius vis tiek mano miestas. Vilnius – vis tiek miestas. Net jei jame ir nebegyvena miesto žmonės.

Prisimenu Stanislovo Moravskio memuarus apie gyvenimą XIX a. Vilniuj. Kai skaičiau, buvo turbūt taip pat kovas ar balandis, pernai. Mylimiausia to semestro dėstytoja surengė ekskursiją Vilniaus romantizmo takais. Tą dieną lyg kas būtų nupūtęs dulkes nuo Vilniaus kontūrų – sublizgo salonai, sušmėžavo karnavalų kaukės, sucinksėjo caro kareivių mundurų sagos, išraudę studentai linkčiojo sutiktoms salonų damoms, šios grakščiai juokėsi ir mosavo vėduoklėm.

-Venecija dabar yra didelis motelis, - sykį ištarė kurso apie Carlo Goldoni dėstytojas. O Vilnius – mažytis prekybos centras.