kartais baisesnė už blogų žmonių darbus yra gerų žmonių tyla

We will have to repent in this generation not merely for the hateful words and actions of the bad people, but for the appalling silence of the good people. Martin Luther King

Kol lietuviai piktinasi dėl elementarių eitynių už homoseksualių žmonių teises (omg, pro miestą eis homoseksualai su plakatais, kaip baisu, dar užkrės), šalyje čia, už Alpių, prie Adrijos jūros, du vaikinai paskaitoje laikosi už rankų ir niekas nekreipia į tai dėmesio.

Filmo premjera. „Due volte genitori“ – „Du kartus tėvai“. Filmas apie tėvus, kurių vaikai yra homoseksualūs. Apie tai, kaip jie reagavo, kaip pradžioje negalėjo susitaikyti, jautė kaltę, atstūmė savo vaikus, o dabar yra laimingi, net vilki marškinėlius „homoseksualus ar ne – vis tiek mano vaikas“ ir dalina lankstinukus.

Geras filmas. Net nekalbant apie tematiką. Galų gale, homofobija – tik pavyzdys, tik viena netolerancijos formų. Konkreti istorija, kalbanti apie universalius dalykus. Baimė ir nemokėjimas priimti kitokio, nei aš. Ramiai sau būti šalia kito. Totalus egocentrizmas ir ignorance.

Mes neturime Berlusconio, iš kurio juokiasi ir kuriuo piktinasi visi bent kiek protingesni italai ir apie kurį net aprašinėti tualetai universitete. Užtat mūsų valdžia priima homofobiškus įstatymus, o didesnei visuomenės daliai homofobiškas požiūris yra norma. „Aš nieko prieš juos nesakau, bet tegul nesirodo“. Taip, tegul gyvena slėpdami svarbią savo gyvenimo dalį, negalėdami parodyti ir ištarti – štai mano mylimas žmogus, tegul toliau moka valstybei mokesčius, bet nieko iš jos nesitiki. Nors pasak statistinio delfi komentatoriaus – klesti visuotinis homoseksualų sąmokslas, į valdžią prasibrovė gėjai ir varo savo propagandą – pamanyk tik, nori tokių pačių teisių, kaip ir kiti. Juk tikrai geriau buvo Sovietų Sąjungoj – ten net šiaip sekso nebuvo, ką jau kalbėti apie homoseksualus. Ir išvis – vien tik geros naujienos, jokių černobylių, kgb ar pontoninių tiltų griūčių, tik nuolatos išpildyti ir pagerinti penkmečio planai.